Kęstutis Girnius. Nepaprastoji padėtis ir ne tos spalvos migrantai

Nepaisant tvirtų žingsnių ir rimtos pažangos, kuriant vakarietišką teisinę valstybę, dar tebėra gajus polinkis pasikliauti „drausk ir bausk“ politika, kuria siekiama riboti valdžios nemėgstamus ar jai nepalankius žodžius ir veiksmus, kartais net priimant įstatymus, kurie juos paverčia neteisėtais.

Valstiečiai ir konservatoriai lyg labiausiai linkę valdžios lazda auklėti klystančius tautiečius. Antai kadencijos pradžioje vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė aiškino, kad dėl dezinformacijos vyresni žmonės šiomis dienomis atsisako skiepytis „AstraZeneca“ vakcina, tad už tokią klaidingą informaciją turėtų būti taikoma atsakomybė. Kai kurie kiti Vyriausybės nariai turėjo panašių pasiūlymų.

Yra pagrindo manyti, kad vėzdo mylėtojų draugijos įtaka bent laikinai mažėja. Pasiūlymas atimti pilietybę iš karo nusikaltimus palaikančiųjų sulaukė patyčių, ne paramos. Planuojama nepaprastąją padėtį pratęsti iki gruodžio vidurio, bet šis režimas galios nebe visoje šalyje, o tik pasienyje su Rusija ir Baltarusija. Nepaprastoji padėtis buvo įvesta visoje Lietuvoje vasario 24 dieną, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir galiojo iki birželio 29 dienos, po to ji pratęsta iki rugsėjo 15 dienos. Pirminis nepaprastosios padėties įvedimas suprantamas, nes vasarį nebuvo galima numatyti, kaip karas vystysis, kiek galinga Rusijos kariuomenė. Birželio pabaigoje buvo gana aišku, kad Rusijos puolimas nepasisekė ir kad Ukrainos kariuomenė geba atlaikyti Maskvos atakas.

Nepaprastosios padėties pratęsimas nebuvo būtinas. Piliečiai vienašališkai ir be išlygų palaikė Ukrainą ir Lietuvos politiką jos atžvilgiu, nebūta mėginimų kurstyti nesantaiką, Rusijos rėmėjai viešai nesireiškė, jų nesulaikė VSD ir kitos žvalgybos organizacijos, tad manytina, jog jų nedaug ar jie neveiksmingi. Tokiomis aplinkybėmis būtų reikėję pasitikėti žmonių susipratimu, o ne pasikliauti ypatingomis teisinėmis priemonėmis.

Nepaprastosios ar ekstremalios padėties įvedimas riboja piliečių teises ir laisves. Tai jų paskirtis – jei to nedarytų, nebūtų priežasties jas skelbti. Pagrindinės teisės turėtų būti gerbiamos, net jei jos sukelia neigiamų pasekmių. Negalima riboti žodžio laisvės, net jei žinoma, kad pranešimas apie neteisėtus valdžios ar verslininkų veiksmus pakirs jų autoritetą, smarkiai pakenks Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje, ryškiai padidins finansinės krizės tikimybę.

Nepaprastoji padėtis sukelia mažesnių neigiamų poveikių, kurie kenkia dalies visuomenės gerovei. Profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė nurodė, kad įvedus nepaprastąją padėtį draudžiama streikuoti, nors visoje Europoje dabar vyksta masiniai streikai. Streikai yra viena pagrindinių priemonių priversti darbdavį atkreipti dėmesį į darbuotojus, jų norus bei poreikius. Galima šia teise piktnaudžiauti, bet Lietuvoje profsąjungos silpnos, seniai diskredituotos, nes sovietmetį atstovavo valdžiai ir kompartijai, o ne darbininkams.

Matyti, kad darbdaviai pasiryžę išnaudoti jiems suteiktą privilegiją. Pramonininkų konfederacijos vadovas Ričardas Sartatavičius kalbėjo, kad streikai nepaprastosios padėties metu gali pabloginti Lietuvos investicinį klimatą. Tai abejotinas teiginys, bet kiekvienu atveju darbdaviai galėtų lengvai pašalinti pavojų – patenkinus darbuotojų pageidavimus, nebūtų streikų.

Idealiai nepaprastoji padėtis neturėtų galioti nė pasienio ruože, bet jos panaikinimui smarkiai priešintųsi A. Bilotaitė, Laurynas Kasčiūnas ir kiti konservatorių vanagai, o laisvės svarbą tariamai pabrėžiančios Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis nesipriešina jos suvaržymams. Gana apokaliptiniame Vyriausybės nutarime nurodomos įvairios nepaprastąją padėtį pateisinančios priežastys. Esą Rusijos veiksmai „kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, taip pat dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kilusios grėsmės, kurios neįmanoma pašalinti,“ neįvedus nepaprastosios padėties.

Teiginys, kad kažkas yra hibridinė ataka, tapo neginčijamu pateisinimu suteikti valdžiai leidimą riboti Lietuvos piliečių ir migrantų teises. Rimtai nesistengta išaiškinti jų ypatybių, nustatyti, kas yra ir kas nėra hibridinės atakos. Žodžiai „hibridinė ataka“ įgijo beveik mitinę galią pateisinti kitomis aplinkybėmis nepriimtinus valdžios veiksmus, tad skaidrumo ir teisingumo vardan valdžia turėtų kuo konkrečiau nurodyti, ką ji laiko hibridinėmis atakomis. Kai kurie atvejai yra nedviprasmiški, pavyzdžiui, kibernetinės atakos, kuriomis siekiama sutrikdyti valdžios funkcijas. Hibridine ataka galima laikyti organizuotą Baltarusijos valdžios kampaniją į Baltarusiją atskraidinti migrantus ir padėti jiems nelegaliai kirsti Lietuvos sieną.

Bet padėtis pakito. Susidaro įspūdis, kad pabėgėlių ir prieglobsčio siekiančiųjų daugumą sudaro žmonės, kurie patys nutarė, jog kelias į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos miškus net gūdžiausiais žiemos mėnesiais nepalyginamai saugesnis negu kelionė valtimi per Viduržemio jūrą. Nepasisekus kirsti sienos, gali pamėginti dar vieną kitą kartą. Tokios alternatyvos nugrimzdusiesieji į jūros dugną neturi. Baltarusių pasieniečiai kartais prie sienos padeda naujiesiems migrantams, bet tokia parama labiau proginė negu nuosekliai organizuota.

Pietų Europos šalys irgi stengiasi sustabdyti migrantų srautą, bet jos sąžiningesnės ir nevaizduoja esančios Afrikos ar Azijos šalių hibridinių atakų aukomis. Ne paslaptis, kad priešiškumą migrantams sukelia Lietuvos gyventojų antipatija žmonėms, kurie nėra nei europiečiai, nei krikščionys, tad valdžia vykdo tokią pačią migracijos politiką, kaip Viktoro Orbano Vengrija. Didesnio svetingumo nerodo nei Lenkija, nei kitos Baltijos šalys.

Reikėtų atšaukti nepaprastąją padėtį. Smarkiai nusilpusi Rusija nekelia rimtos grėsmės NATO šalims. Jei Vyriausybė nutars neatsisakyti nepaprastosios padėties, kas beveik užtikrinta, ji turėtų paminėti, kad viena svarbiausių priežasčių yra siekis užkirsti kelią migrantams, nors jie nėra Lukašenkos ar Putino hibridinio karo kareiviai.