Kęstutis Girnius. Po 500 karo dienų

Karas Ukrainoje jau tęsiasi 500 dienų, per visą tą laiką jis buvo Vakarų žiniasklaidos, veikiausiai, socialinių tinklų bei blogerių dėmesio centre, kasdien buvo skelbiama dešimtys straipsnių, analizių, komentarų. Vis dėlto turime mažai konkrečių duomenų apie karo eigą, nes Rusija meluoja, o Ukraina tyli. Ateities prognozės dar labiau miglotos, jau nekalbant apie spėliones dėl ilgalaikių karo pasekmių pasaulio tvarkai.

Ilgai laukiamas Ukrainos kontrpuolimas prasidėjo. Būta prognozių, kad ukrainiečiai sutriuškins Rusijos pajėgas, kaip padarė pernai rudenį Charkivo srityje. Lietuvoje gana dažnai besilankantis JAV atsargos generolas Benas Hodgesas sausio pradžioje pareiškė, kad Ukrainos puolimas ne tik bus sėkmingas – „vis dar tikisi, jog Ukraina gali išlaisvinti Krymą, lemiamą šio karo teritoriją, iki šios vasaros pabaigos, t. y. iki rugpjūčio pabaigos“, sakė jis. Vargu, ar ši prognozė išsipildys.

Ukrainos vadovai pradeda pripažinti, kad puolimas buksuoja, nesiseka prasiveržti per Rusijos gynybines pozicijas. Trečiadienį kariuomenės generalinio štabo operacijų vado pavaduotojas generolas Oleksijus Hromovas pasakė, kad per pastarąjį mėnesį Ukraina atgavo devynias gyvenvietes, daugiausia nedidelius ūkininkų kaimus, ir apie 100 kvadratinių kilometrų. Pats prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškina, kad lėtas ginklų tiekimas Ukrainai atidėjo kontrpuolimą ir leido Rusijai sustiprinti savo gynybą okupuotose teritorijose, įskaitant minas. Tiesa, per paskutines dienas puolimas lyg įgijo pagreitį.

V. Zelenskis dabar skundžiasi, bet karo pradžioje jis net nesvajojo, kad Vakarai padovanos Ukrainai tokį didžiulį kiekį sudėtingų modernių ginklų, kuriuos jos ginkluotosios pajėgos naudoja Rusijos antpuoliams atremti. Nei Joe Bidenas, nei Emmanuelis Macronas, nei kitų šalių vadovai nenumatė, kad jie taip atkakliai ir nuosekliai ginkluos Ukrainą. Apetitas auga bevalgant, tai tas, kas kadaise atrodė nepasiekiamas vaisius, dabar netenkina ir tampa kritikos objektu.

Be Vakarų ginklų Ukraina būtų buvusi seniai įveikta. Bet vien ginklai nėra stebuklinga visus priešus įveikianti lazdelė. Per Antrąjį pasaulinį karą, gresiant pralaimėjimui, vokiečiai vylėsi, kad pasiseks sukurti Wunderwaffen (stebuklingus ginklus), kurie leis įveikti amerikiečius ir sovietus. Viltys nepasiteisino.

Netrukus Ukraina gaus naikintuvų F-16, bet turbūt ne naujausius variantus su pačia moderniausia technika. Numušusi tokį lėktuvą okupuotoje teritorijoje, Rusija įgytų karinių paslapčių lobyną, kuris leistų jai veiksmingiau gintis.

Net gavus lėktuvų ir pamokius ukrainiečių lakūnus, neaišku, ar būtų įmanoma su jais sėkmingai vykdyti kovines užduotis prieš Rusijos zenitines sistemas S-300 ir ypač S-400, kuri yra viena moderniausių oro gynybos sistemų pasaulyje ir gali pasiekti taikinius už 400 km. Šie Rusijos ginklai irgi nėra tobuli instrumentai, bet jie bus gerokai veiksmingesni prieš greitosiomis ir ne iki galo apmokytus ukrainiečių lakūnus negu prieš patyrusius JAV aviatorius.

Nėra abejonės, kad ukrainiečių kariai yra drąsūs, imlūs, pasiryžę kovoti iki paskutiniųjų, kad išlaisvintų savo šalį. Bet kaip rašo vienas gabiausių JAV sovietologų ir didysis Stalino biografas Stephenas Kotkinas, sunku tikėti, kad Ukrainai pasiseks būrį vaikinų, dirbusių „7-11“ parduotuvėse (jos panašios į „Narvesen“, tik šiek tiek didesnės), kelis mėnesius mokyti, kaip naudotis sudėtingiausiais pasaulyje ginklais, išsiųsti juos į priešakines atakas prieš nepaprastai puikiai įtvirtintas pozicijas ir tikėtis pergalės. Juolab, kad jie ketina smogti ten, kur priešas tiksliai žino, kad jie puls, ir kuris turėjo daugiau negu pakankamai laiko pasiruošti ir atkakliai ruošėsi. S. Kotkinas pažymi, kad naujai išmokyti kareiviai neturės įgūdžių vykdyti jungtines ginkluotės operacijas, kurias ir patyrusiems kariams nelengva įgyvendinti.

Ukrainos kareiviai turbūt nėra pakankamai išmokyti, kad galėtų įvykdyti jiems skirtas užduotis, jei jiems priešintųsi drausmingi bei aukštos kovinės dvasios kariai, įsitikinę, kad kovoja už svarbų tikslą. Bet Rusijos kariai yra šauktiniai, nežinia, kaip juos paveikė „Wagner“ kovotojų maištas, tad yra tikimybė, kad, jei ukrainiečiai prasiveržtų per apkasų ir minų laukų grandis, šie supanikuotų ir pradėtų bėgti.

Nuo invazijos pradžios prezidento J. Bideno administracija davė Rusijai suprasti, kad JAV (ir Kyjivas) nesiims jokių veiksmų, galinčių kelti grėsmę pačiai Rusijai ar Rusijos valstybės išlikimui, taigi tiesiog nedalyvaus kare, nesiųs savo karių į Ukrainą, netieks Ukrainai ginklų, galinčių atakuoti Rusijos miestus, nemėgins nuversti Vladimiro Putino ir jo režimo.

Mainais už tai Kremlius nepuola JAV lėktuvų ir laivų, gabenančių ginklus savo priešui, savo „specialiąją karinę operaciją“ riboja Ukrainos puolimu, neeskaluoja karo už Ukrainos ribų ir nesiruošia naudoti branduolinio ginklo, išskyrus, jei kiltų pavojus Rusijos valstybei. Manytina, kad neformaliai susitarta dėl kitų konflikto aspektų, apie tai, kas leistina ir kas neleistina, kas sukeltų griežtą reakciją ir kas ne.

Kol kas šitie susitarimai yra gerbiami, bet nežinia, kiek ilgai. JAV ir jos sąjungininkai teikia Ukrainai vis galingesnių ginklų. V. Zelenskis prabilo apie „tolimojo nuotolio“ ginklus, kuriuos gali tiekti tik JAV.

Penktadienį prezidentas J. Bidenas pranešė, kad Ukrainai perduos kasetinės amunicijos šaudmenis, kurie skleidžia mažytes mirtinas bombas didelėje teritorijoje, bombas, kurios kartais ne tuojau sprogsta, bet tik vėliau, ant jų užmynus vaikams ir civiliams. Daugelis NATO partnerių, nors ne pati JAV, yra pasirašę tarptautinę sutartį, draudžiančią tokių ginklų naudojimą, kaupimą ar perdavimą. Galima tik liūdėti, kai nutariama neatnaujinti ar nepaisyti galiojančių ginkluotės apribojimo sutarčių.

Dar didesnį iššūkį kelia neprognozuojami Ukrainos veiksmai kaip įtariami dujotiekių „Nordstream“ susprogdinimas, Aleksandro Dugino dukros nužudymas, ataka prieš Kerčės sąsiaurio tiltą, dronų antpuoliai prieš taikinius Rusijoje, net prieš patį Kremlių. Kai vyko „Wagner“ maištas, JAV paprašė Ukrainos laikytis ramiai, nerengti jokių provokacijų. Ukraina daug ką nuslepia nuo JAV, žvalgybos tarnybose yra nesuvaldomų elementų, kurie imasi veiksmų nepranešę savo vadovams, įskaitant V. Zelenskį, ir kurie mano, kad visi Rusijai kenkiantys veiksmai yra priimtini, net pageidautini.

Šie neoficialūs susipratimai yra trapūs ir pažeidžiami abiejų pusių. Jeigu Ukrainos kontrpuolimas žlugtų ir nebūtų daug vilčių, jog padėtis keisis, ukrainiečiai radikalai galėtų organizuoti daugiau išpuolių prieš Rusijos miestus, nurodydami, kad jie tik daro tai, ką Rusija seniai daro. Galėtų išsivystyti užburtas eskalavimo ratas.

Šie neoficialūs susipratimai yra trapūs ir pažeidžiami abiejų pusių. Jeigu Ukrainos kontrpuolimas žlugtų ir nebūtų daug vilčių, jog padėtis keisis, ukrainiečiai radikalai galėtų organizuoti daugiau išpuolių prieš Rusijos miestus, nurodydami, kad jie tik daro tai, ką Rusija seniai daro. Galėtų išsivystyti užburtas eskalavimo ratas: Rusija sunaikina valdžios kvartalą Kyjivo centre, Ukraina dronais puola Maskvą ar bazes, kuriose laikomi strateginiai branduoliniai ginklai. Jei Ukrainos pajėgos triuškina Rusijos kariuomenę ir įžengia į Krymą, V. Putinas gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Vakarai griežtai reaguoja, nors nebūtinai tomis pačiomis priemonėmis. Rusija įjungia aukščiausią parengtį savo strateginiams ginklams, paskelbia, kad panaudos dar vieną taktinę bombą, o Vakarų atsako atveju paleis keletą strateginių ginklų. Ar JAV rizikuotų branduoliniu karu, ar nusileistų Rusijos šantažui ir atsitrauktų? Šie scenarijai nėra itin realistiški, bet reikia apie juos pagalvoti.

Dar keletas pastabų jau ir taip per ilgame straipsnyje. Ukraina turi tarti lemiamą žodį apie savo likimą. Jei išsivystytų karinis patas, JAV turi ne tik teisę, bet ir pareigą patarti Ukrainai, ką daryti, net jei patarimai Kyjivui ir nepatiktų. Jei į didvyrio vaidmenį įsijautęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis būtų pasitaręs su JAV pareigūnais dėl savo planų pulti Cchinvalį, veikiausiai jie būtų vertę jį atsisakyti šios avantiūros ir Rusija nebūtų galėjusi taip lengvai perimti Pietų Osetijos ir Abchazijos valdymo, ko gero, visiems laikams.

Po 1990 m. NATO šalys džiaugėsi ilgalaikiu „taikos dividendu“, apgailėtinai pamiršdamos net minimaliai rūpintis gynyba. Lietuva niekuo nesiskyrė nuo neva naivių Vakarų šalių. 2010–2011 m., taigi jau po Rusijos–Gruzijos karo, Lietuva skyrė vos vieną procentą bendrojo vidaus produkto (BVP) krašto apsaugai, o prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad įsipareigojimai NATO skirti 2 proc. gynybai nėra įrašyti į jokias sutartis, tad jie negalioja, yra tik prasimanymas, kurio galima nepaisyti. Piktnaudžiauta taikos dividendu. Dabar Lenkija ketina skirti 4 proc. BVP gynybai, Baltijos šalys – gal 3 proc. Nuogąstauju, kad šis naujai sukuriamas „gynybos mokestis“ galios ir tada, kai realus pavojus bus išnykęs. Pertekliniams ginklams bus eikvojamos lėšos, kurios verčiau būtų naudojamos skurdui mažinti, kovoti su globaliniu šilimu ir ateinančia Lietuvos demografine krize.

Priešiškumas Rusijai pradeda peržengti sveiko proto ribas. Ukrainos kariuomenės vadui generolui Valerijui Zalužnui buvo skirtas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius. Generolas įvertintas „už ypatingą drąsą, dvasios tvirtybę ir ištikimybę pareigai kovoje su didžiausia XXI amžiaus agresore teroristine Rusija“ (išskirta autoriaus). Šie žodžiai bei apibūdinimas labiau tinka bulvarinei spaudai negu vienam aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų, juolab, kad dar nepraėjo nė ketvirtis XXI a. ir nežinome, ar nebus kruvinesnių konfliktų.