Kęstutis Girnius. Rinkimai be rinkimų kampanijos

Į Lietuvą atvykęs ir kelias dienas pabuvęs užsienietis veikiausiai išvyktų nesužinojęs, kad šalyje po kelių savaičių vyks Prezidento rinkimai ir kad jis lankėsi tuo metu, kada rinkimų kampanija turėtų artėti prie kulminacijos. Apskritai rinkimų kampanijos Lietuvoje vyksta vangiai ir yra nepaprastai nuobodžios. Kandidatai nesiekia rengti mitingų į kuriuos susirinktų keli tūkstančiai entuziastingai nusitekusių balsuotojų, nemėgina kreiptis į jų emocijas, įtikinti juos, kad savo balsais jie gali paveikti šalies likimą. Retai matyti plakatų ir kitų paramos kandidatams ženklų, iškabintų ant balkonų, automobilių, informacinių stendų, lyg kandidatai keltų gėdą, o ne pasididžiavimą.

Šįmet rinkimai yra itin nuobodūs didele dalimi dėl to, kad gana aišku, jog Prezidentas Gitanas Nausėda surinks daugiausia balsų, gal net 40 proc. pirmajame ture.

Pagrindinė intriga – ar Ignas Vėgėlė, ar premjerė Ingrida Šimonytė pateks į antrąjį turą, kad galėtų pralaimėti G. Nausėdai. Tad partijos taupo ribotas savo lėšas Seimo rinkimams rudenį, nors Prezidento rinkimų nuvertinimas turėtų kelti nerimą, nes tai, kas turėtų būti demokratijos šventė, yra nustumiama į paribį.

Nepaisant vangaus ir nuobodaus kampanijos tempo, išsiskiria keli momentai. Nesistengiama nuslėpti ar sušvelninti ilgai trunkančios nesantaikos tarp valdančiosios koalicijos, ypač konservatorių partijos ir Prezidento.

Seimo laikinoji komisija, kuri tyrė pranešėjo istoriją, neslėpė savo siekio diskredituoti G. Nausėdą, skelbdama, jog esą jam talkino Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis, jo aplinkoje būta dešimtys su Rusija ir Baltarusija susijusių žmonių.

Komisija priėjo išvadą, jog atsisakydamas liudyti tyrimui G. Nausėda kliudė Seimui vykdyti savo pareigas ir pažeidė Konstituciją bei priesaikos nuostatas. Nemanau, kad ši audra stiklinėje pakenks G. Nausėdai, veikiau nukentės konservatoriai, sukėlę vendetos įspūdį.

Teisinių argumentų griebėsi ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Ji kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama įvertinti, ar G. Nausėda, paskelbdamas informaciją apie Leonido Volkovo užpuolikų sulaikymą, nepažeidė įstatymo.

Prezidentūra atmetė priekaištus, nurodydama, jog pastaruoju metu aktyvūs tyrimo veiksmai vyko tik Lenkijoje ir kad Varšuva leido pranešti apie įtariamų užpuolikų sulaikymą. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pastebėjo, kad iš šono žvelgiant „visa šita situacija atrodo kaip aiškinimasis, kieno yra tvirtesnis stuburas“. Tai veikiausiai yra tiesa, bet vis dėl to konservatoriai yra atsakingi už šiuos vaikiškus žaidimus, kurie nerūpi rinkėjų daugumai. Kad konservatoriai jais pasikliauja, rodo jų idėjinį bergždumą – kai nežinai, ką daryti, kreipkis į teismą.

Smulkmeniškumo netrūksta ir Prezidentūrai. I. Šimonytei paskelbus, kada ji pasiims atostogų, kad galėtų aktyviau dalyvauti rinkimų kampanijoje, Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas aiškino, kad Prezidentas negali išeiti atostogų, nes yra daug dalykų, kuriuos gali daryti tik valstybės vadovas. Žmogus, pradėdamas vykdyti Prezidento pareigas, esą puikiai žino, jog „atostogų nėra, nebuvo ir nebus“. Be to, Prezidento atostogos nėra teisiškai reglamentuotos. Šie aiškinimai verčia nusišypsoti. I. Šimonytė yra pastebėjusi, kad nėra baudžiavos Vyriausybėje, ministrai gali atsistatydinti.

Prezidentas irgi nėra baudžiauninkas, priverstas dirbti daugiau negu 1800 dienų iš eilės. Jei didžiųjų branduolinių valstybių prezidentai randa laiko atostogauti, tai Lietuvos Prezidentas irgi gali atsikvėpti, ką, be abejo, daro, o jo komanda neturėtų pasakoti pasakėlių apie darbą be pertraukos. Gal yra ir kitas atspalvis. I. Šimonytei primenama, kad ji niekada nebus pirmasis Lietuvos žmogus, nes Lietuvos žmonės jai nepatikės šio posto.

Laisvės partijos nutarimas savo kandidatu į prezidentus iškelti teisininką, buvusį Konstitucijos Teismo pirmininką Dainių Žalimą atrodė genialus. D. Žalimas yra plačiai žinomas visuomenei, iškalbus, gerai susipažinęs su šalies problemomis, liberalių pažiūrų, tad puikiai tinkamas būti Laisvės partijos vėliavnešiu. Viltys nepasiteisino. Jos visos subliuško, paaiškėjus, kad Laisvės partija kovo pabaigoje sudarė sutartį su D. Žalimo žmona Ingrida dėl konsultacijų rinkimų kampanijos metu. Už jas jai buvo sumokėta 10 680 eurų. D. Žalimas sutartį pavadino klaida, pranešė, kad pinigai jau sugrąžinti, o žmona toliau teiks paslaugas, bet neatlygintinai.

Žalimų šeima nėra ubagai, kurie turi išnaudoti kiekvieną progą užsidirbti pinigų maistui. Pernai D. Žalimas gavo 140 tūkst. eurų pajamų. Laisvės partija puikiai žino, kas leistina ir kas ne, ir kad slaptas kandidato žmonos įdarbinimas nėra geriausios verslo praktikos pavyzdys. Labai norėčiau žinoti, ar D. Žalimas ir jo aplinka pasiūlė sudaryti sutartį, kas rodytų gėdingą godumą, ar partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė ir jos aplinka pamanė, kad tai būdas D. Žalimą labiau pririšti prie partijos. Bet kuriuo atveju, tai nesuprantama ir nepateisinama klaida. Ir jei žinome apie vieną atvejį, ar yra kitų, dar neatskleistų? Apmaudu, kad praėjus daugiau negu trisdešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas įsivėlė į tokį nešvarų politinį sandorį.

Likus mažiau negu dviem savaitėms iki rinkimų, pastangos laimėti rinkėjų palaikymą turėtų įgyti pagreitį. Bet nelaukčiau stebuklų. Dauguma kandidatų veikiausiai pagrindinį dėmesį skirs susitikimams su savo ištikimais rinkėjais, o ne su abejojančiais ar dar neapsisprendusiais. Bus daug debatų, bet jie neturės didesnio poveikio, išskyrus, jei kandidatas visiškai nusišnekėtų.

Gal nereikėtų perdėm skųstis dėl nuobodžios rinkimų kampanijos, jei alternatyva būtų tokia arši ir aistringa kaip, pvz., JAV arba Lenkijoje, kur abi pusės viena kitą dažnai laiko ne oponentais, o priešais.

Būtų įdomu sužinoti, kokį konkretų poveikį turės šį rinkimų kampaniją. Kokia rinkėjų dalis nuspręs paremti kitą kandidatą nei tą, kuriam teikė pirmenybę prieš kampanijos pradžią, kiek rinkėjų nuspręs balsuoti, o ne susilaikyti nuo balsavimo, kaip ketino iš pradžių, ir atvirkščiai?

Politologai turėtų gebėti atsakyti į šiuos klausimus, nors neaišku, ar jie galėtų kaip nors nustatyti, kokį poveikį rinkėjų nuostatoms turėtų energingesnė rinkimų kampanija.