Parlamentinė veikla
Prieš aprašant M. Sleževičiaus politinę veiklą Lietuvos seimuose, norisi skaitytoją supažindinti su to meto lietuvių tautos požiūriu į Seimą bei apskritai pateikti to meto bendrą politinį kontekstą.
Nors moderniais laikais parlamentarizmo pradžia siejama su 1920 m. darbą pradėjusiu Steigiamuoju Seimu, tačiau istorikai jo ištakas truputį paankstina. Išskiriami net keli panašaus pobūdžio ir svarbos lietuvių tautos įvykiai: 1905 m. gruodžio 4–5 d. dirbo DVS, 1917 m. gegužės pabaigoje-birželio pradžioje Rusijoje posėdžiavo PLS, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje buvo sušaukta vadinamoji Vilniaus konferencija.
Minėti įvykiai turėjo daug bendro: visuose renginiuose dalyviai daugiau ar mažiau atstovavo visiems lietuvių tautos socialiniams sluoksniams (dalyvavo inteligentai, dvarininkai, kunigai, valstiečiai, darbininkai, amatininkai), jie buvo savo tautos deleguoti arba išrinkti, taip pat buvo priimti visos lietuvių tautos nutarimai, ir atsižvelgiant į to meto galimybes, pamėginta juos realizuoti.
Nereikėtų stebėtis, kad jau XX a. pradžioje Lietuvos visuomenėje žodis „Seimas“ įgijo sakralinę prasmę ir buvo suvokiamas kaip visai tautai atstovaujanti valdžios institucija, kurios sprendimai turėjo būti privalomi visiems gyventojams.
Antai 1905 m. Didysis Vilniaus suvažiavimas dėl įvykių masto, suvažiavimo dalyvių priimtų sprendimų ir jų atgarsių visuomenėje po kelių mėnesių spaudoje pradėtas vadinti DVS.
Krinta į akis tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais tarp lietuvių, pasitraukusių į Rusiją, ypatingos svarbos sulaukė Aleksandro Kerenskio valdžios organizuoti visuotiniai rinkimai į „Učreditelnoje Sobranije“, kuriam tada vietos lietuviai buvo davę „įkuriamojo“ ar „kuriamojo“ seimo vardą. Todėl Lietuvos spaudoje 1920 m. „steigiamasis“ seimas dažnai buvo vadinamas „kuriamuoju“ seimu, nors tų metų pavasarį visoje šalyje rinkimai vyko į StS.
Lietuvių tautai kartu su šalies nepriklausomybės atkūrimu XX a. pradžioje tai buvo didžiausia siekiamybė, dėl kurios tauta buvo pasiryžusi aukotis.
Nepriklausomybės pradžioje lietuvių tauta, labai teigiamai vertindama StS, išskirtinį dėmesį pradėjo skirti ir gegužės 15-ajai, nes tą dieną 1920 m. į pirmąjį posėdį susirinko StS. Todėl ši StS sušaukimo diena parlamentiniu laikotarpiu (1920–1926 m.) valstybiniu mastu sulaukdavo išskirtinio dėmesio (tik 1923 m. ši data nebuvo švenčiama. Tam lemiamos įtakos turėjo valdančiosios koalicijos ir opozicijos nuolatiniai nesutarimai I Seime ir šio parlamento greitas paleidimas, 1923 m. gegužės mėn. įvykę rinkimai į II Seimą).
II Seimas 1923 m. gruodžio 14 d. net pritarė pasiūlymui, kad gegužės 15 d. vietoje vasario 16 d. būtų įteisinta kaip Lietuvos Nepriklausomybės šventė. Ji suvokta ne tik kaip StS sušaukimo, bet ir kaip Lietuvos Nepriklausomybės proklamacijos diena.
Nuo 1924 m. gegužės 15 d. StS sušaukimo diena buvo švenčiama pagal jau nusistovėjusią 1919–1923 m. Vasario 16 d. šventės minėjimų tradiciją (tik Seime nebuvo rengiamas iškilmingas posėdis, Vasario 16 d. ir toliau būdavo iškilmingai minima). Labai realu, kad jeigu Lietuvoje būtų išsilaikiusi demokratinė santvarka iki pat 1940 m., tai tuo metu gegužės 15 d. greta Vasario 16 d. būtų išlikusi svarbiausia lietuvių tautos valstybės šventė.
Tad galima daryti prielaidą, kad ir po 1990 m. atsikūrusioje demokratinėje Lietuvoje gegužės 15 d. būtų sulaukusi deramo įvertinimo ir pagarbos. Taip neatsitiko. Pagrindinė priežastis – 1926 m. gruodžio mėn. įvykęs valstybės perversmas, kuris reiškė ir demokratinės santvarkos mirtį šalyje. Demokratinį valdymą pakeitė autoritarinis režimas su prezidentu A. Smetona priešakyje.
Valstiečių liaudininkų bloko frakcijos seimuose lyderis
M. Sleževičius demokratiniu laikotarpiu (1920–1926 m. pabaigoje) iš pat pradžių kaip LSLDP, o šiai partijai susijungus su LVS, kaip LVLS atstovas būdavo renkamas į visus demokratinius Lietuvos seimus. Maža to, šiuose seimuose jam tekdavo ypatingas lyderio vaidmuo.
StS ir I Seime LSLDP ir LVS veikiant kaip vienam VLB, M. Sleževičius būdavo renkamas šio bloko abiejų frakcijų pirmininku. Kaip pavyzdį galima nurodyti 1920 m. birželio 25 d. įvykusius abiejų frakcijų bloko prezidiumo rinkimus. Jį sudarė: M. Sleževičius, V. Lašas, A. Rimka, K. Ralys ir J. Makauskas. Prezidiumas taip pasidalijo pareigas: pirmininkas M. Sleževičius, vicepirmininkai V. Lašas ir A. Rimka, sekretoriai K. Ralys ir J. Makauskas.
Tokia situacija išliko ir po I Seimo rinkimų. Jame LSLDP atstovavo tik 5 nariai, o LVS – net 14 atstovų. Nors LVS I Seime turėjo beveik tris kartus daugiau savo atstovų negu jų koalicijos partneriai socialistai liaudininkai, nepaisant to, VLB vadovaudavo vos penkias vietas Seime turėjęs LSLDP lyderis M. Sleževičius! Tai leidžia kalbėti apie jo didelį autoritetą abiejose pagal savo ideologiją artimose partijose.
Anot žymaus valstiečio liaudininko Vlado Lašo, kuris turėjo progos iš arti stebėti padėtį partijoje, „liaudininkų srovė grupavosi aplink savo vadus K. Grinių, M. Sleževičių ir F. Bortkevičienę. Juos suartino pažiūrų vienodumas. (…) M. Sleževičius buvo advokatas. Kai K. Grinius kalbėdavo, veikdavo jų protą, M. Sleževičius sugebėdavo veikti ir jausmus. Jis buvo įdomus kalbėtojas. Turėjo malonaus tembro lyrinį baritoną. M. Sleževičiaus kalba ne visada pasižymėdavo minties gilumu, bet žodžiai bei sakiniai liedavosi tokia gražia srove, jog būdavo malonu klausyti. Jis sugebėdavo auditoriją uždegti ir pavergti. (…) M. Sleževičius kartais galėdavo savo gražia kalba taip patraukti auditoriją į savo pusę, kad klausytojai paklusdavo bet kokiam jo nurodytam žygiui.
K. Grinius, kaip kalbėtojas, toks nebuvo. Jis buvo įtikintojas, jo kalba būdavo žmogaus praktiko, patarėjo kalba.
F. Bortkevičienė nebuvo kalbėtoja, ji dirbo organizacinį darbą, globojo jaunimą. Pasirašydavo laikraščio redaktoriumi, nors patį redagavimo darbą atlikdavo kiti. (…) Kai reikia kalbėti į protą – kalba K. Grinius, kai reikia kalbėti į jausmus – kalba M. Sleževičius, kai reikia įvykdyti – veikia F. Bortkevičienė.“
K. Grinius M. Sleževičių laikė savo „vienminčiu“. Žymaus valstiečio liaudininko Jono Kardelio teigimu, „visą pusamžį K. Grinius, M. Sleževičius ir F. Bortkevičienė – tai liaudininkų avangardas ir jų vėliava“.
Šį triumviratą puikiai papildė K. Griniui artimi pagal amžių J. Staugaitis ir J. Vileišis, su kuriais glaudžiai veikė M. Sleževičius. Įsteigus įvairaus pobūdžio leidiniams leisti skirtą bendrovę „Varpas“, kuriai vadovavo senųjų valstiečių liaudininkų branduolys, „Varpo“ pirmininkas buvo M. Sleževičius.
Išvardyti asmenys, įtraukiant grupę jaunųjų valstiečių liaudininkų – M. Sleževičiaus bendraamžių, o 4-ame dešimtmetyje ir jaunimą (daugiausia VDU baigusius studentus varpininkus, organizacijų narius), sudarė darnią komandą, kurioje viskas buvo sustyguota. Kiekvienas žinojo savo vietą ir jiems paskirtą veiklą. Tas mechanizmas, vadinamas „Valstiečiai liaudininkai“, be didesnių sutrikimų veikė parlamentiniu laikotarpiu (iki 1926 m. pabaigos) ir panašu, jog jeigu ne valstybės perversmas, po kurio ėjo priverstinis pasitraukimas į opoziciją, sėkmingai būtų veikęs ir iki SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m.
Taigi, M. Sleževičius nuo nepriklausomybės laikų buvo vienas pagrindinių valstiečių liaudininkų politikų, be kurio žinios, kaip matyti iš gausybės peržiūrėtų partijos dokumentų, nebuvo sprendžiamas joks svarbesnis su partija susijęs klausimas. Nereikia stebėtis, kad M. Sleževičius buvo nuolat renkamas į LSLDP CK, o vėliau ir LVLS CK pirmininku. Tokia padėtis tęsėsi iki 1922 m. pabaigoje įvykusio abiejų partijų susijungimo.
Paviršutiniškai žvelgiant, 1920–1922 m. StS ir I Seimo pradžioje oficialiai veikė dvi savarankiškos partijos, LSLDP ir LVS su savo CK, t. y. su savo atskira valdžia, tačiau realiai tai buvo viena partija: abiejų partijų nariai savo veiksmus derino per vadovaujamą organą, kurio priešakyje buvo M. Sleževičius. Minėtu laikotarpiu partijos veikė išvien seimuose bei už jo ribų. Tiesa, siekdamos kuo daugiau rinkėjų pritraukti į savo pusę, LSLDP ir LVS savarankiškai dalyvavo StS ir I Seimo rinkimuose. Tokios taktikos per visą parlamentinį laikotarpį laikėsi KDB, rinkimuose kaip atskiras iškeldamas net tris politines jėgas: LKDP, LŪS ir LDF.
I Seime (1922–1923 m.) M. Sleževičius buvo išrinktas į Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų frakcijų laikinąjį prezidiumą. Jį sudarė 4 asmenys: M. Sleževičius, J. Staugaitis, Z. Toliušis ir V. Kvieska. Sekretoriatą laikinai sudarė: K. Ralys ir A. Tornau. LVS ir LSLDP susijungus į vieną partiją LVLS, M. Sleževičius buvo išrinktas į šios partijos frakcijos I Seime prezidiumą, jo pirmininku. Renkant pirmininką jis gavo 4 balsus, J. Staugaitis – 1 balsą. Tame pačiame posėdyje Z. Toliušis išrinktas frakcijos vicepirmininku.
1924 m. lapkričio 13 d. po įvykusių LVLS frakcijos Seime prezidiumo rinkimų slapto balsavimo M. Sleževičius gavo 9 balsus, V. Kvieska – 8, Z. Toliušis – 8, K. Kregždė – 7, A. Sugintas – 6, B. Žygelis – 5, K. Grinius – 2, J. Staugaitis – 2, I. Lapinskas – 1, Radis – 1, P. Šlėvė – 1. Į prezidiumą išrinkti: Sleževičius, Kvieska, Toliušis, K. Kregždė ir A. Sugintas. Kandidatas – B. Žygelis.
Kitame posėdyje (data nenurodyta) frakcijos prezidiumas taip pasiskirstė pareigas: pirmininkas M. Sleževičius, vicepirmininkas – Z. Toliušis, sekretorius – K. Kregždė, nariai – A. Sugintas ir V. Kvieska. Tiesa, II Seimo darbo laikotarpiu frakcijos posėdžiuose, net juose dalyvaujant pirmininkui Sleževičiui, dėl neaiškių priežasčių dažniausiai pirmininkaudavo Z. Toliušis. Jis turėjo didelį autoritetą savo frakcijoje. O 1925 m. rugsėjo 24 d. frakcijos posėdyje, renkant šios sudėties frakcijos prezidiumą, Z. Toliušis gavo daugiausia, 11 balsų, ir aplenkė patį Sleževičių. Kiti narių balsai pasiskirstė taip: Sleževičius – 10, Kvieska – 10, Žygelis – 10 ir Sugintas – 7. Kandidatai: Grinius – 4, Kregždė – 4 (kaip prezidiumo nariai pasiskirstė pareigas, nei šiame, nei kitame posėdyje nenurodyta).
Kaip matyti iš kitų frakcijos posėdžių protokolų, frakcijos pirmininku juose pasirašinėjo Z. Toliušis, o sekretoriumi Kregždė. Pagaliau 1926 m. gegužės 31 d. frakcijos posėdyje buvo išrinktas tokios sudėties prezidiumas: Z. Toliušis – pirmininkas, V. Kvieska – pirmininko pavaduotojas, J. Staugaitis – iždininkas, J. Pajaujis – sekretorius, M. Sleževičius – narys, Pr. Dailidė – narys.
M. Sleževičius kone pirmą kartą parlamentiniu laikotarpiu buvo išrinktas tik savo partijos frakcijos Seime prezidiumo eiliniu nariu. Dėl šaltinių informatyvumo stokos nepavyko nustatyti, kas lėmė tokius prezidiumo rinkimų rezultatus. Toliušis savo frakcijai vadovavo per likusį II Seimo laikotarpį. Todėl reikia patikslinti jo paties teiginį apie M. Sleževičiaus turėtas pareigas demokratiniuose seimuose: „Kuomet jis nebuvo vyriausybėje, buvo Valstiečių-liaudininkų frakcijos lyderiu seime“. Iš tiesų, II Seime kurį laiką tas pareigas ėjo ne M. Sleževičius, bet Z. Toliušis.
1926 m. po pavasarį įvykusių III Seimų rinkimų valstiečių liaudininkų frakcijai Seime vėl vadovavo Z. Toliušis, o M. Sleževičiui partijos vadovybė pavedė vadovauti šalies vyriausybei. Todėl tų metų rugsėjo 24 d. frakcijos posėdyje buvo išrinktas prezidiumas be M. Sleževičiaus. Jį sudarė Toliušis, Staugaitis, Sugintas, Kvieska, Pajaujis, Dailidė ir Žygelis.
Taigi tuo metu Z. Toliušis dirigavo valstiečių liaudininkų frakcijai Seime, o M. Sleževičius – vyriausybei. Sleževičiaus ir Toliušio tandemas puikiai veiks iki pat M. Sleževičiaus mirties. Tuo laikotarpiu Z. Toliušis buvo M. Sleževičiaus dešinė ranka.
Todėl Lietuvos okupacijos išvakarėse, mirus M. Sleževičiui, Z. Toliušis tuo metu ėjo nelegaliai veikusios LVLS pirmininko pareigas. Be to, Sleževičius ir Toliušis buvo teisininkai. Taigi be partijos reikalų, juos siejo ir profesiniai ryšiai.
„Pasibaigus byloms teismuose, beveik kasdien apie 12–13 val. juodu buvo galima sutikti Laisvės alėjoj, bevaikščiojant ir bendruosius reikalus aptariant“. Z. Toliušis labai puikiai vertino Sleževičių. Z. Toliušio akimis, „kaip politinis veikėjas Sleževičius pasižymėjo drąsa, ryžtingumu ir valingumu. Buvo geras kalbėtojas; mokėjo įtikinti, patraukti ir uždegti klausytojus“. Nieko keisto, kad vos mirus M. Sleževičiui (1939 m.), Z. Toliušis parašė nedidelės apimties knygelę apie savo bendražygį.
Kitaip M. Sleževičius parlamentiniu laikotarpiu atrodė oponentams. Krikščionys demokratai jo tiesiog vengė ir prisibijojo. Todėl nuo StS laikų (K. Griniui pasitraukus iš ministro pirmininko pareigų), pirmiausia I Seime vykstant deryboms tarp valstiečių liaudininkų ir KDB, abiem politinėms jėgoms teikiant savo kandidatūras į ministrus ar Seimo prezidiumą, M. Sleževičiaus kandidatūra buvo apeinama (išimtis – siūlant ar renkant kandidatus, pavyzdžiui, į Seimo prezidiumą, kai M. Sleževičius gavo vos vieną ar šešis balsus, jis pats neketino dirbti Seimo prezidiume ir pasiūlė Joną Staugaitį).
Atrodo, tam įtakos turėjo jo du kartus vadovavimas šalies vyriausybei, iš tų laikų likę ne per geriausi santykiai su krikščionimis demokratais, M. Sleževičiaus sugebėjimas argumentuotai polemizuoti su savo konkurentais. Neatsitiktinai M. Römeris, kalbėdamas apie StS atidarymą, savo „Dienoraštyje“ 1920 m. gegužės 16 d. apie parlamentarą M. Sleževičių taip atsiliepė: „Ryškus liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius, dešiniųjų ir dvarininkų siaubas, lenkų spaudos, varančių ant lietuvių, bête noire (pranc. – nekenčiamas asmuo – aut.)“
Krikdemams M. Sleževičius tiesiog buvo per stiprus, kad jį galėtų valdyti, primesti jam savo valią. Tai geriausiai pasimatė StS metu, siekiant sudaryti K. Griniaus vyriausybės krizę. Kaip bus rašoma, dalis valstiečių liaudininkų premjero kėdėje matė vienintelį Sleževičių, tačiau tam kategoriškai priešinosi KDB. Neatmestina ir tai, kad pats Sleževičius, kaip du kartus buvęs vyriausybės vadovas, valstiečiams liaudininkams neturint daugumos Seime, neketino pasitenkinti vienos kurios nors ministerijos vadovavimu. Apsiribota savo partijos CK pirmininko ir frakcijos Seime pirmininko pareigomis, taip buvo galima daryti didelę įtaką parlamente ir apskritai šalies politiniame gyvenime. Kaip matyti iš partijos CK posėdžių, frakcijos Seime posėdžių protokolų ir kitų svarbių šaltinių, visi svarbesni partijos klausimai parlamentiniu laikotarpiu buvo sprendžiami tik su M. Sleževičiaus žinia.
Pažymėtina, jog M. Sleževičius artimai bendraudavo su daugeliu įtakingų visoje šalyje asmenų, politikais, dalyvaudavo daugelyje pasitarimų ir tokiu būdu turėjo lemiamos įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui.
Apie tai teisininkas M. Römeris savo „Dienoraštyje“ (1921 m. lapkričio 26 d.) rašė: „Pas Sleževičius buvau kviestinės arbatėlės. Sleževičius – vienas iš politinių šulų Lietuvos Respublikoje. Vienas jos „hommes d’état“, kurie, net ir neužimdami posto Vyriausybėje, faktiškai valdo valstybę pasitelkę savo įtaką, sumaniai laviruodami. Sleževičius, būdamas socialistų liaudininkų lyderiu Seime ir Seimo komisijos užsienio reikalams pirmininkas bei premjero Griniaus, kuris atsižvelgia į jo nuomonę, artimas bičiulis ir karo ministro Šimkaus draugas, be to, „Gynimo komiteto“ pirmininkas ir apskritai žmogus, savo rankose turįs įvairias įtakos zonas, yra vienas stipriausių žmonių šalyje. (…)
Sleževičius yra ryškus demagogas, tai itin matyti jo pranešimuose, kurį laiką vaidino liaudies atstovą ir prieš susirenkant Seimui, dar Tarybos valdymo metais, buvo žmogus, apie kurį būrėsi visi kairieji. Sleževičius buvo vienas jų vadas ir kartu žmogus, sugebėjęs būti visų partijų koalicijų idėjinis vadas. Iš tiesų jo demagogija apsimestinė, nes jis – grynakraujis oportunistas, tik dėl ryšių ir valdžios turi polinkį į politinę spekuliaciją ir užkulisinį politinį valdymą. (…)
Sleževičius yra advokatas, tad uždirba daug ir turi grynųjų. Jo profesinis populiarumas kilo ne dėl sukauptų žinių ar talento, o dėl įtakos, kuri traukia klientus kaip magnetas, na, iš jų surenka nemažus pinigus. Todėl ir gali leisti sau organizuoti kviestines arbatėles, tokias kaip šiandieninė, kurios kainuoja tūkstančius markių. Būti pakviestam tokios arbatėlės pas Sleževičių yra tas pats, kas gauti diplomatą tam tikrai padėčiai užimti – tą reikia turėti omeny. Jo arbatėlėse dalyvauja ir moterys, tad čia vieta ne tik pakalbėti, bet ir pabendrauti. Kviečiami kitų kraštų diplomatai, garsesni užsieniečiai, viešintys Kaune, žymios politinės asmenybės. Sleževičius itin kruopščiai renkasi žmones, kuriuos kviečiasi į namus.
Taigi ir šiandien, be užsienio diplomatų, dalyvavo keli karininkai, premjeras Grinius, seimo pirmininko pavaduotojas Staugaitis, keli aukšti pareigūnai, šiek tiek jaunimo, apskritai susirinko apie 30 žmonių. Būdamas socialistų liaudininkų lyderis, Sleževičius negali į savo namų saloną pakviesti krikščionių demokratų, ypač gausesnio jų būrio, o partiniai kolegos iš socialistų liaudininkų šiuo metu nelabai veržiasi į jo namus, be to, nelabai tinka prie kompanijos, kurios daugumą sudaro diplomatai ir aukštuomenei būdingų manierų žmonės.
Nei „Pažanga“, nei esdekai į Sleževičiaus namus nenori eiti. Tad, išskyrus užsienio diplomatus, pas Sleževičių daugiausia susirenka vyriausybės atstovų. Vadinamojoje arbatėlėje, be arbatos ir juodos kavos, buvo pyragų, tortų, saldėsių, džiovintų vaisių, vietinių ir atvežtinių vaisių, o iš stipriųjų gėrimų – puikusis lietuviškas krupnikas, midus, benediktinas“.