Po vienos iš kasdienių spaudos konferencijų, kurioje ministras Aurelijus Veryga atsakė į klausimą apie galimai sumažėjusį abortų prieinamumą karantino metu, kilo viešo pasipiktinimo banga, skubiai paskelbta ministrą linčiuojanti peticija, o štai Aistė Simėnaitė Delfi portale uždavė klausimą „Ministre, ar prisiimsite atsakomybę už tas, kurios nuspręs nėštumą nutraukti pačios?“
Kas gi atsitiko, kad iškilo toks klausimas? Kodėl už tokį siaubingą sprendimą atsakomybę turėtų prisiimti ministras? Ar jis siūlė moterims, kurios negauna nėštumo nutraukimo paslaugos, „susitvarkyti“ pačioms? Ne, jis kaip tik paragino moteris būti sąmoningas ir sveikatai kenksmingų priemonių nesiimti.
Ar ministras kalbėjo, kad moteris neturi teisės pasirinkti aborto? Ne, jis aiškiai pasakė, kad tai asmeninio apsisprendimo klausimas. Ar ministras uždraudė abortus, ar apribojo šių „sveikatos priežiūros“ paslaugų teikimą karantino metu? Nieko panašaus neįvyko. Tiesiog atsakydamas į žurnalistės klausimą, ministras garsiai samprotavo, kad galbūt kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos pačios šias paslaugas laiko nebūtinomis, todėl prioritetą teikia šiuo metu svarbesnėms (vėliau paaiškėjo, kad visgi dauguma įstaigų nėštumo nutraukimo paslaugų teikimo nebuvo sustabdžiusios net ir karantino metu).
Taigi viešas pasipiktinimas kilo ne tiek dėl abortų prieinamumo sumažėjimo, kiek dėl gyvybei iki gimimo palankios ministro moralinės laikysenos atskleidimo.
A. Simėnaitė cituoja jos ramybę sudrumstusį ministro sakinį: „tai gali pasitarnauti kaip tokia situacija, kuri galėtų paskatinti šeimas ar moteris pakartotinai pasitarti su medikais, psichologais ir gal tai būtų tinkamas momentas persvarstyti tokį apsisprendimą, apsisprendžiant to nėštumo nenutraukti“.
Šis sakinys neturi juridinės galios – nei įstaigos, nei moterys nėra įpareigojamos abortų atsisakyti. Tačiau juo netiesiogiai išreiškiama A. Verygos (kuris yra ne tik ministras, bet ir vertybines pažiūras turintis žmogus) etinė pozicija, kad nelaukto nėštumo atveju egzistuoja geresnių ir daugiau pasirinkimų nei vien abortas.
Sakinyje jaučiame ministro viltį, kad krizinio nėštumo metu moteriai suteikta psichologinė pagalba galėtų išgelbėti jos vaiko gyvybę. Ar tai turėtų būti paslaptis?
Ar mes turėtume nežinoti, kad sveikatos apsaugos ministrui rūpi ne tik jau gimusių, bet ir dar negimusių žmonių gyvybė? Aš manau priešingai – aš noriu žinoti moralines valdžios atstovų pažiūras ir noriu, kad jie drąsiai ir laisvai galėtų jas išsakyti.
Padėkime ministro pasisakymą į šalį. Nėra jis toks reikšmingas, kiek dėl jo kilo tikros ar dirbtinės sumaišties. Verčiau paklauskime, kodėl kiekvieną kartą taip jautriai reaguojama į neigiamą aborto kaip moralinio pasirinkimo vertinimą?
Kodėl taip norima nutildyti išdrįsusius suabejoti moters laisvo pasirinkimo teisingumu, nors jau baigiame atbukti nuo nuolatinių viešų kaltinimų, smerkimo ir patyčių dėl įvairiausių kitų didelių ir mažų politikų nusižengimų?
Galima būtų samprotauti apie finansinius aborto pramonės interesus ar feministinę „laisvo pasirinkimo“ ideologiją... Tačiau jeigu irsimės giliau, pamatysime, kad tema apie negimusiųjų naikinimą yra tabu, nes po ja slypi daug skausmo. Tai lyg pūliuojanti visuomenės žaizda, kurią norėtųsi pamiršti, bet skauda, kai kažkas prisiliečia.
Skauda ne dėl to, kad galbūt kažkas kada nors apribos aborto prieinamumą, bet dėl to, kad iš tiesų daug moterų savo gyvenimuose jau buvo jį pasirinkusios.
Kartais anksčiau, o kartais vėliau jos suvokia, kad jei ne tas „laisvas“ pasirinkimas, šalia savęs dabar turėtų kelių ar keliolikos metų sūnų ar dukrą. Jos dažnai išgyvena su vaiko netektimi susijusius jausmus, kurie mūsų visuomenėje laikomi nepriimtinais ir net negalimais: pati pasirinkai, tai ir džiaukis (Burke. Forbidden grief, 2007).
Ši paslaptis klampina vis giliau – uždraustas sielvartas tęsiasi ilgiau ir palieka gilesnes žaizdas žmogaus sieloje. Bet kokios užuominos apie tai, kad galima pasirinkti geriau, skaudina kaip ant negyjančios žaizdos beriama druska.
Gal tikrai neverta tos žaizdos liesti? Gal turėtume kiekvieną kartą prieš kalbėdami apie abortą kaip moraliai blogą pasirinkimą, pagalvoti apie tai, kaip jaučiasi jį patyrusios moterys, pagailėti jų ir tiesos nesakyti?
Tačiau tuomet turėtume pamiršti tas, kurios dar tik svarsto arba svarstys apie tokį pasirinkimą; pamiršti pareigą perspėti apie aborto žalą ir informuoti apie kitokio pasirinkimo galimybes. Tik kas prisiims atsakomybę už mūsų tylėjimo pasekmes?
Mokslinėje literatūroje gausu duomenų, kad dažniausiai moterys pasirenka nutraukti pradėto vaiko gyvybę todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Palaikymas, psichologinė ir kita pagalba, apie kurią užsiminė ministras, gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011).
Turint omenyje tai, kad dažniausiai moterys nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, informacijos apie joms siūlomą psichologinę pagalbą vengimas yra netiesioginis vyrų „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta guls ant moterų pečių.
Apie tai kalbėti būtina, ypač ministrams.
Vis tiek nuo skausmingos tiesos nepabėgsime. Ir nepavyks nutildyti visų, kurie ją primena.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.