Liova Kaplanas. Žudynių receptas

Daugybė žydų atvažiuoja į Lietuvą kad aplankytų savo nužudytuosius – artimųjų žudynių vietas. Kai kurie vadina „mirties turizmu“. Lietuva turi ką pasiūlyti turistams: miškus, ežerus, didžiulį kiekį duobių kur guli mūsų išžudytos šeimos, vėsias vasaras, nuostabius parkus, sunaikintą žydų paveldą ir maistą, kurį mes prisimename iš savo vaikystės. Tai bulviniai blynai – „latkes“ su grietine, rūkyta lašiša, sūdyta silkė, „kiškes“ , kugelį ir bulvinius kukulius. Šių patiekalų receptai yra žydiški, juos perėmė lietuviai ir pavadino savo nacionaliniais patiekalais.

Kai atvažiuoji į Lietuvą, atrodo, kad grįžti į praeitį, tik joje jau nebėra žydų. Vaizdai, kvapai, receptai ir maistas primena mūsų senelius kai dar nebuvo nužudyti. Kažkiek žydiško paveldo dar išliko, išliko ir visas lietuviškas paveldas.

Tie, kas atvažiuoja į Lietuvą bus truputį nustebę, kai aptiks dar vieną nemalonų paveldo receptą, oficialiai, legaliai, valstybiniu lygiu įregistruotą lietuvių tautosakos archyve.

Tai skamba kaip absurdas, bet, deja, tai faktas.

Lietuvos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis savo rinkiminėje kampanijoje vėl išpopuliarino lietuvių tautosakos „receptą“, laimėdamas 15 procentų visų rinkėjų balsų. Receptas skamba taip:

„Lipo žydas kopėčiom

Ir nukrito netyčiom.

Imkit, vaikai, pagaliuką

Ir užmuškit tą žyduką.“

Skleisdamas ir populiarindamas žudikišką antisemitinį paveldą, Žemaitaitis paskleidė ir daugybę kitų antisemitinių pareiškimų. Jis taip pat atsiuntė šį žudynių receptą man asmeniškai su prierašu : „Kai bus liūdna, paklausyk Turėtų patikti.“ Būdamas žydas, kuriam nedreba kinkos, aš pateikiau formalų skundą Lietuvos generalinei prokuratūrai: juk buvau puolamas vien dėl to, kad esu žydas.

2024 metų lapkričio 23-ąją, per šabą, gavau oficialų atsakymą: Lietuvos policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Štai atsisakymo motyvai:

1. Recepto įrašas yra „mokslinis šaltinis ir istorinis kultūros paveldo dokumentas“

2. Receptas buvo išsiųstas man tik vieną kartą ir laiškas nepaskelbtas viešai

3. Kitos Europos šalys irgi turi panašių tautosakos kūrinių

Lietuvos institucijos pripažino, kad eilėraštukas turi antisemitinių tendencijų ( skatinimas žudyti žydus, ko gero, tikrai jų turi), lygiai kaip anksčiau buvo pripažinta kad nacionalinis herojus Kazys Škirpa demonstravo antisemitines tendencijas kai kvietė eliminuoti žydus prieš prasidedant Holokaustui. Škirpos paskatinti, lietuviai padėjo naciams išžudyti 220 000 Lietuvos žydų. Tačiau šios „tendencijos“, ko gero, taip pat yra „paveldas“ ir negali būti baudžiamojo proceso objektu.

Lietuva yra ypatinga šalis – nė vienas Holokaustą vykdęs nusikaltėlis čia niekada nebuvo nuteistas. 220 000 nužudytųjų turbūt irgi gali būti apibūdinti kaip „tendencijos“ ar „paveldas“, Daug žydų žudikų yra oficialiai ir teisiškai valstybiniu lygiu pripažinti nacionaliniais didvyriais.

Policijos pripažinimas, kad antisemitizmas yra Lietuvos kultūros paveldo dalis tuo pačiu liudija, kad Lietuva nepatobulėjo ir vėl į madą grįžo 1930-ieji. Vienintelis skirtumas yra tas, kad kone visi Lietuvos žydai jau yra išžudyti. Bet „tendencija“ lieka. „Istorinis kultūros paveldas“ neišnyko. Išnyko žydai.