Lietaus nupraustoje ir drungnoje Lietuvoje visa tai gali atrodyti tik kaip dar vienas „mūsų tai neliečia“ epizodas, tačiau šalys, gyvenančios keletu laipsnių piečiau už mus, yra ne juokais sunerimusios. Per mažiau nei mėnesį Kanadoje išdegė pusantros Lietuvos dydžio miškų plotas. JAV trečius metus iš eilės registruojami karščio rekordai, o +40°C kai kuriose valstijose dabar jau atrodo kaip gerų senų laikų prisiminimas apie vėsias vasaras.
Mirties slėnis Kalifornijoje netrukus, panašu, pasieks naujas visų laikų temperatūros aukštumas, todėl į tą vietą jau braunasi pusgalviai turistai, trokštantys tai patirti. Ir nusifotografuoti prie termometro, šešėlyje rodančio +56°C arba dar daugiau.
Kepa Europa, dvėsuoja Amerika, čirška Kinija. Reikalai tokie prasti, kad trumpai pamiršę esminius nesutarimus Vašingtonas ir Pekinas skubiai atnaujino derybas dėl klimato kaitos reguliavimo, tarsi tai ką nors dar galėtų pakeisti. Šiomis dienomis visi iš kovos su globaliu atšilimu fondų gyvuojantys kanalai skaičiuoja rekordinius naujų lankytojų srautus (ir pajamas). Visa tai neigiantieji, žinoma, sukioja pirštą prie smilkinio tvirtindami, kad Žemė yra mačiusi dar ne tokių dalykų, ir ką? Ir nieko.
Jeigu apie visa tai diskutuočiau su vadinamuoju klimato kaitos skeptiku, jis būtinai ištartų sakralinę frazę: o jūs esate ką nors girdėję apie Milankovičiaus ciklus? Deja, teko, ir tai mažai ką reiškia. Buvo toks serbų mokslininkas, kurio vardu pavadinta teorija apie Žemės orbitinių parametrų įtaką planetos klimatui.
Nesileidžiant į detalų geofizikos kursą, įvairių jėgų veikiama mūsų planeta pamažu nuolatos keičia trajektoriją ir orientaciją Saulės atžvilgiu, todėl kinta ir jai tenkančios spinduliuotės kiekis. Tai sukelia ledynmečių ir atšilimų laikotarpius, kuriems – kaip pasakytų mano pašnekovas – jokia žmogaus veikla negali turėti reikšmingos įtakos. Todėl visos kalbos apie CO2 koncentraciją, šiltnamio efektą ir masinį rūšių išnykimą yra gerai apmokama ir centralizuotai organizuojama propaganda.
Galbūt jis dar paminėtų porą faktų iš planetos istorijos, kuomet atmosfera buvo įkaitusi gerokai baisiau nei dabar. Tai – tiesa. Milankovičiaus ciklai. Ledynmečių užslinkimai ir atsitraukimai. Karštieji laikotarpiai. Kol į faktus ir skaičius nepažvelgi atidžiau. Itin karšti periodai buvo du, ir abu labai seniai: vienas nutiko prieš 92 mln., o kitas – prieš 25 mln. metų. Milankovičiaus skaičiavimai turbūt yra teisingi ir įdomūs, tačiau dabar mažai kuo aktualūs, nes žmonijos plėtra ir civilizacijos istorija siekia vos 11 tūkst. metų. Tą po paskutinio ledynmečio prasidėjusį itin stabilaus ir palyginti vėsaus klimato laikotarpį. Žemdirbystės, miestų, kultūros ir mokslo epochą, kuri šios planetos gyvenime trunka vos nanosekundę.
Antarktidos ledynuose paimti giliojo ledo gręžiniai saugo oro burbuliukus, kuriuose užkonservuoti labai senų laikų Žemės atmosferos pavyzdžiai. Nė viename mėginyje, siekiančiame šimtų tūkstančių metų praeitį, neužfiksuota nė pusė anglies dvideginio koncentracijos, kokią yra dabar. Itin sparčiai augti ji pradėjo būtent industrializacijos laikotarpiu. Taip liudija ledo tyrimai.
Puikiai suvokiu, kaip kuriami naratyvai ir kaip pagal poreikį traktuojami moksliniai duomenys. Visa tai išties gali būti kažkokių ciniškų piktavalių (gal net driežažmogių) manipuliacijos siekiant perimti globalias rinkas, užvaldyti bendruomenes, dar labiau pralobti ir taip toliau. Aš tikiu tuo, ką galiu pamatyti ir pajusti. Žinau, koks yra jausmas būti lauke, kai tvyro +50°C. Tai – orkaitė, kurios durelėmis tau daužo per galvą. Taip pat suprantu, kad +22°C sausį Niujorko valstijoje yra gal ir malonu, bet absoliučiai nenormalu. Arba tai, kad Naujojoje Zelandijoje vis dar uždaryti takai į miškus, mirštančius nuo klimato kaitos sukeltų ligų.
Kažką, panašu, nujaučia ir daugelis kitų. Pabaigos pradžios ženklai yra apnikę ir tai, ką savo ekranuose matome nuolatos. Karščiausią (kol kas) žmonijos istorijoje vasarą sustojo sapnų fabrikas. Tūkstančiai Holivudo rašytojų, prodiuserių, aktorių ir kitų darbuotojų nutraukė veiklą reikalaudami geresnių sąlygų ir garantijų dėl ateities dirbtinio intelekto įsigalėjimo sąlygomis.
Bet kas, nors kažkiek vartojantis vakarietiškos kino pramonės produkciją, turėjo pastebėti reikšmingų pokyčių scenarijuose, temų pasirinkimuose ir apskritai kokybinėje išraiškoje. Kino filmų ir serialų kuriama daugiau nei bet kada, tačiau jų vertė, kūrybinė išmonė ir apskritai poveikis žiūrovui – laisvojo kritimo būsenoje. Šlamšto nuošimtis – tiesiog neįtikėtinas. Ir tai – ne kažkokia laikina būsena ar sezoninis nuosmukis, bet pačios industrijos saulėlydis, pereinamasis laikotarpis, po kurio prasidės kitokia realybė.
Ar pastebėjote, kokia tematika dabar kuriama daugiausia televizijos serialų ir filmų? „Paskutiniai iš mūsų“, „Šachta“, „Invazija“, „Paukščių dėžutė“ – visa tai yra apie masinį žmonių išnykimą. Tai – tik maža dalis tos kaip iš juodo gausybės rago pasipylusios produkcijos. Taip, nuvalkiota ir seniai eksploatuojama tema, garantuojanti dėmesį ir stabilias kasos pajamas.
Tačiau dar niekada pramogų industrijoje nebuvo tokio prisotinimo šia tematika. Ir tokios nuolat kartojamos mąstymo klaidos, žiūrovui pasakojant apie kažkokį vieną apokalipsės įvykį, po kurio pakrinka viskas, o paskui jau pasakojami išgyvenusiųjų nuotykiai. Ateiviai, grybai, zombiai – kas tik nori. Žinoma, ir piktavalė valdžia, siekianti pažaboti žmonių laisves.
Civilizacijos žlunga kitaip. Viskas vyksta pamažu, po kąsnelį – panašiai kaip dabar. Įprantant, kad nebeliko to, nebegalima ano, šitie kariauja su tais, o anie ketina pulti štai šiuos. Žlungant miestams, sostuose įsigalint pamišėliams, tamsai slenkant pamažu, bet nesustojamai. Roma buvo pastatyta ne per dieną. O jos žlugimas truko ištisus penkis šimtmečius. Dabar tiek neprireiks. Anuomet žmonių buvo juokingai mažai, miestai – palyginti negausūs, o žemdirbių nuošimtis visuomenėje – dominuojantis. Žinote, kiek procentų industrinėse valstybėse dabar užsiima žemdirbyste? Ogi 2 procentai. Visi kiti neskiria sojos nuo pupos, jie absoliučiai priklausomi nuo šitos plonytės mitybos grandinės. Kas nutiks, kai dėl patrakusio klimato ji ims trūkinėti, o į šiaurines platumas patrauks alkanųjų bedalių milijonai?
Yra ir daugiau šliaužiančio nuopuolio ženklų. Tai – nuosekliai mažėjantis žmonių gebėjimas skaityti, kritiškai mąstyti ir sparčiai augančios dirbtinio intelekto (DI) galimybės. Kai kurie DI ekspertai neabejoja, kad iki esminio lūžio žmonijai yra likę 3–5 metai, kiti duoda dar mažiau laiko.
Paskutinius kūrybos puodo likučius gramdantys kūrėjai pagaliau galės atsipūsti. Sudėtingų siužetų, prasmingų istorijų ir geros vaidybos poreikis jau išblėsęs. Toliau viskas bus tik dar paprasčiau – net tiktoko klipai ateities antropologams (jei jų išliks) atrodys kaip Federico Fellini kūryba.
Akiniai transliuos viską, ko trokšta masinis vartotojas. O juk mes puikiai žinome, ko jis nori. Štai tada ir nusileis šios civilizacijos uždanga. Ir tai bus dėsninga, nes pirmasis jos veiksmas prasidėjo homo sapiens išmokus kurti istorijas, vėliau padėjusias užvaldyti šią planetą.