Pamenu Kijivo šturmo dienas ir Zaporižios atominės elektrinės atakas pavasarį. Tuomet treneris sporto klube papasakojo apie klientus, su šeimomis išvykstančius į užsienį. Aiškiai sunerimęs klausinėjo, kuo čia viskas baigsis. Lyg aš žinočiau. Tuomet jam atsakiau bravūriškai: na, išvažiavo. Po kelių mėnesių sugrįš. Buvau teisus, nes žmonių psichologija ir veiksmai tokiose situacijose – banalūs ir nuspėjami.
Vėliau tuos karo pradžios pokalbius pamiršau. Juos prisiminiau tik spalio 10-ąją – Tarptautinę psichinės sveikatos dieną, kai persiutęs Kremliaus fiureris raketomis smogė Ukrainos miestams ir infrastruktūros objektams. Trumpai trukusią euforiją dėl nusprogusio Kerčės tilto tą dieną Ukrainos žmonėms pakeitė sugrįžęs karo beprasmybės siaubas.
Tačiau, skirtingai nei vasario pabaigoje, šįkart jausmas buko smurto akivaizdoje buvo kitoks. Kaip pasakojo pažįstami ukrainiečiai, sielvartą ir nerimą išsyk pakeitė įniršis ir šaltas pasiryžimas žengti iki pergalingos pabaigos. Kažką panašaus jautėme mes visi. Artėjančios atomazgos ir galutinės pergalės jausmą, nors vis dar telkiama Z nacijos orda, o taikių žmonių žūtys Ukrainoje kelia slogiausius jausmus.
Nuo šio karo pradžios man atrodė svarbu, kad aplinkiniai susivoktų ne tik geopolitinėje situacijoje, bet ir savo pačių jausmuose, mintyse. Esame socialinės būtybės. Mūsų poelgius veikia iš aplinkos gaunama informacija. Sprendimus priimti padeda cheminės medžiagos, išskiriamos smegenyse. Šiuo atveju – adrenalinas ir kortizolis. Streso hormonai, padedantys išlikti pavojingose situacijose, tačiau keliantys grėsmę jus sunaikinti iš vidaus. Jei ilgą laiką tik pasyviai stebite situaciją, nerimaujate ir nieko nedarote.
„Viskas man atrodo tarytum pakibę ore. Darau viską automatiškai, nes nežinau, ar kam nors to reikės, nes karas jau beveik aštuoni mėnesiai, galo nematyti, o Putinas tikrai bombą numes, kai jį prispaus“, – sako mano geras draugas, didelės įmonės vadovas. Aš jį puikiai suprantu, o paguodai galiu ištarti tik standartines frazes apie žmogaus sandarą ir prigimtį. Bėk arba kovok. Kito kelio nėra. Tiesa, nereikia visko priimti pažodžiui. Tačiau gyvybiškai svarbu suprasti, kas ir kodėl vyksta tavo galvoje. Tada ateis atsakymai į svarbiausius klausimus.
Ar pastebėjote, kad vėl pagerėjo jūsų primirštos rusų kalbos žinios, gal net pramokote ukrainietiškai? O Ukrainos miestelių pavadinimus ir šios šalies geografiją dabar išmanote geriau nei Lietuvos. Galėtumėte pažadinti naktį vardyti išvaduotų gyvenviečių ir kaimų pavadinimus, žinote, kuo HIMARS skiriasi nuo ATACAMS. Vadinasi, aštuntą mėnesį gyvenate karu, finansais ir kitomis priemonėmis remiate kovojančią Ukrainą. Gal net turite veiksmų planą, kurio laikysitės, jei karo liepsna ims plėstis. Tačiau daugybė žmonių gyvena kitaip. Jų pasirinkimus lemia ne racionalios mintys, o emociniai impulsai.
Buvęs kariškis, istorikas dr. Kęstutis Kilinskas nuo karo pradžios akylai stebi psichologinio fenomeno procesus visuomenėse. Jis išskiria tris individo dvasinius būvius karo akivaizdoje. Pirmasis – tai šokas, kuris trunka kelias savaites. Tai metas, kuomet sunku ar net neįmanoma susikaupti darbe, palaikyti dienos režimą. Keblu atskirti patikimą informaciją nuo melo. Kyla klausimų dėl savo ir artimųjų saugumo, nervingai ieškoma atsakymų dėl slėptuvių ir evakuacijos krypčių.
Šiame etape pirmą sykį iškyla kortizolio iššauktas pasirinkimas: bėgti arba kovoti. Tačiau racionalus sprendimas slypi per vidurį. Nusiraminti sunku, bet įmanoma. Tai pasiekti galima sumažinus scenarijų skaičių galvoje. Nustojus maitinti vaizduotę nerimo kalorijomis. Užtvenkus perteklinės informacijos srautą ir pradėjus remtis patikimais duomenimis. Tokiame būvyje esate pažeidžiami, todėl ieškantiems nusiraminimo bet kokie vilties blyksniai atrodo kaip tikras išganymas, gyvybės vanduo. Ar pernai rudenį žinojote, kas yra Arestovyčius? Būtent. Laiku pasirodę jo psichologinės terapijos seansai padėjo milijonams surikiuoti mintis to visuotinio šoko laikotarpiu.
Po to – kita stotelė. Dugnas. Pamenu tuos mėnesius, kuomet rašiau apie tektoninius lūžius pasaulio geopolitikoje, naują tvarką ir iššūkius. Dabar manau taip pat, tačiau nebėra to nevilties atspalvio ir dramos natų, nes priėmiau tai kaip neišvengiamybę.
Šiam etapui būdingas ir moralinis aspektas. Ar galima tokiu metu atostogauti? Švęsti? Linksmintis, kai žūsta mūsų broliai ir sesės Ukrainoje. Atsakymus žmonės jau seniai atrado supratę, kad gyvenimas tęsiasi net baisiausiomis aplinkybėmis. Tai buvo susitaikymo, kad sunkūs laikai atėjo ilgam laikui, dalis. Tada Lietuvoje pasirodė nuo karo bėgantys žmonės, ir viskas tapo dar tikroviškiau. Regėdami juos, matėme save. Padėdami jiems, galbūt nesąmoningai tikėjomės to paties iš svetimųjų. Jei, neduok Dieve, ateitų tokia valanda.
Tai buvo metas pasitikrinti savo jautrumo ir atsakomybės reikalus. Proga pradėti galvoti apie ilgesnes daugiametes perspektyvas ir sustyguoti asmeninę discipliną. Bėgti nereikia, kovoti dar ne laikas. Bet gali susikurti veiksmų planą ir jo kruopščiai laikytis. Daugelis mūsų būtent tada išmoko prisitaikyti prie kokybiškai naujos situacijos, susigrąžino darbingumą. Ėmė sekti tikrą informaciją, daryti pauzes ir pailsėti. Susikūrė tvarią išlikimo sistemą, o gal – net ir strategiją.
Trečiąjį etapą santykinai galima vadinti naująja realybe. Paramos schemos – sukurtos ir veikia. Sprendimai dėl krašto gynybos – priimti ir įgyvendinami. Pirmines emocijas pakeitė racionalūs apmąstymai ir logiški klausimai. Dėl karo Ukrainoje perspektyvų. Mūsų regiono saugumo. Maža to, pradėta įžvelgti ateities galimybių ten, kur neseniai viskas atrodė juoda ir beviltiška.
Sakoma, kad negalėdamas pakeisti situacijos, turi pakeisti požiūrį. Šiuo atveju reikia keisti ir situaciją, ir požiūrį. Bendromis ukrainiečių bei sąjungininkų pastangomis įvyko lūžis frontuose ir politikos arenose. Į šią istorinę krizę vis drąsiau žvelgiama kaip į galimybę augti. Tai – labai svarbu sočių Vakarų pasaulyje, kur iki šiol dominuoja pasakų naratyvas su naiviu pabaigos teiginiu „o tada jie ilgai ir laimingai gyveno“.
Naujoms krizėms reikia ruoštis jau dabar, suvokiant karą kaip blogiausią įmanomą situaciją, nuo kurios planuojami tolimesni veiksmai. Būtent taip priešų apsuptyje daugelį metų gyvena Izraelis. Ten nuolat ruošiamasi naujiems konfliktams didinant atsparumą, palaikant žmonių kovinę dvasią ir skiriant adekvačius finansus valstybės-tvirtovės apsaugai. Jie žino, kad už sienų – barbarai, todėl gyvybiškai svarbu tas sienas stiprinti.
Tokia, deja, artimiausius dešimtmečius bus ir Ukrainos, ir mūsų šalies padėtis. Tapti tvirtovėmis, už kurių sienų siaučia laukinių padarų gaujos. Netikėkite tais, kurie jums pasakos apie demokratinių jėgų pergalę Rusijoje ir Lietuvos perspektyvą pagaliau turėti normalius kaimynus Rytuose. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau tai yra infantilūs vaikystės sapnai. Pavojingos valstybės išlikimui iliuzijos, toksiškas balastas.
Atėjo metas užaugti. Ir mes tai padarysime.