Liudas Dapkus. Karta, kuriai teks atremti paskutinę ordą

Lietuvos gynybinės galios tyrimas patvirtino tai, ką buvo galima numanyti: be operatyvios sąjungininkų pagalbos mūsų šalis prieš agresoriaus pajėgas atsilaikytų ne ilgiau kaip 10 dienų. Vėliau, tikėtina, prasidėtų ginkluotas partizaninis pasipriešinimas toliau laukiant pagalbos iš tos pusės, kurioje leidžiasi saulė – panašiai, kaip jau buvo 1945–1953 metais. Skirtumas tik tas, kad anuomet Lietuvoje augo gerokai tankesni miškai, o amžinas priešas neturėjo nei dronų, nei palydovinio ryšio.

Šis teorinis karo akademikų ir atsargos kariškių parengtas dokumentas daro prielaidą, kad Lietuva susiduria su didelio masto sausumos puolimu, o priešas yra reguliarioji Rusijos armija. Tai – maksimaliai blogas scenarijus, nes streso testai ir sukurti tam, kad išmėgintų sistemos atsparumą naudojant didžiausią slėgį bei apkrovimą. Vis dėlto, kad šitoks puolimas įvyktų, Europoje ir pasaulyje turėtų susiklostyti labai nepalankios mums sąlygos, kai Vakarų demokratijos paralyžiuojamos savo politinių lyderių neįgalumo, o Blogio ašis sukasi be trikdžių. Tai – kol kas itin mažai tikėtina tikimybė.

Šiame karo prieš Ukrainą etape ryškėja kelios tendencijos. Išvados ir analizės dažniausiai daromos žvelgiant ne į visumą (kas apskritai, ko gero, neįmanoma), bet į vienos iš kovojančių pusių karinę, ekonominę, demografinę ir net psichologinę situaciją. Besiginančiai pusei priskiriamos savybės: nuovargis, išsekimas, chroniška ginkluotės ir amunicijos stoka, silpna karininkija ir apskritai karinė vadovybė. Vertinant agresoriaus problemas išskiriama sudėtinga ekonominė situacija: stagfliacija, pasaulinėse rinkose krintančios naftos kainos, karinės pramonės nesugebėjimas patenkinti fronto poreikių. Taip pat – demografiniai Rusijos iššūkiai, lemiantys ne tik gyvosios (santykinai) jėgos deficitą fronte, bet ir apgailėtiną padėtį darbo rinkoje, kurią šis karas pjauna pamažu, bet užtikrintai.