Neįmanoma per kelis mėnesius parengti šiuolaikišką kariuomenę. Kaip ir bet kurių kitų, taip ir karinių pajėgų auginimas yra ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Gynyba yra brangus ir daug kruopštaus darbo reikalaujantis procesas. Negali dirbtinai jo pagreitinti, peršokti natūralios raidos etapų.
Ta pati Ukraina šiandieniniam karui ruošėsi nuo 2014 metų, kai buvo okupuotas Krymas, kai rytų Ukrainoje kilo ginkluotas konfliktas.
Planuojant krašto gynybą svarbus piliečių nusiteikimas ginti savo kraštą. Neseniai Pilietinės visuomenės institutas paskelbė 2022-ųjų pilietinės galios indekso tyrimo rezultatus. Rinkos tyrimų bendrovės Vilmorus atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad, jei Lietuvą užpultų kita šalis, tai daugiausia – 36 proc. – apklaustųjų Lietuvą gintų ne ginklu. 14 proc. šalį gintų ginklu.
13 proc. apklaustųjų sakė, kad agresijos atveju pasitrauktų iš šalies. 15 proc. laikytųsi nuošalyje. Dar 22 proc. nežinojo, kaip elgtųsi, jei Lietuvą užpultų kita šalis.
Apklausos rezultatus galima vertinti įvairiai.
Viena vertus, net maždaug pusė Lietuvos piliečių šalį gintų ginklu arba kitais būdais. Kita vertus, agresijos atveju, beveik trečdalis apklaustųjų bėgtų arba negintų savo valstybės. Negerai ir tai, kad tik 14 proc. apklaustųjų pasirengę tėvynę ginti su ginklu rankose. Tai gerokai per mažas skaičius, norint sėkmingai apsiginti šalį.
Žinoma, tai tik apklausa. Tikėkimės, kad Lietuvoje nesusidarys situacija, kad praktiškai galėtume įsitikinti apklausos rezultatų patikimumu. Vis dėlto, apklausos rezultatai už šalies nacionalinį saugumą atsakingiems asmenims turėtų sukelti tam tikrą susirūpinimą.
Keltinas klausimas, kodėl nemaža dalis apklaustųjų negintų savo valstybės? Lietuva yra NATO narė, tad agresijos atveju neliktų viena. Be to, karas Ukrainoje pažadino suvokimą, kad adekvatus rūpinimasis savo kariuomene yra vienas iš valstybės prioritetų.
Dabar ne 1990-ieji, kai Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjai okupantų agresiją ruošėsi atremti Molotovo kokteiliais ir iš muziejų ištrauktais Pirmąjį pasaulinį karą menančiais Mosino šautuvais. Dabar ginkluotė modernesnė. Jos – daugiau.
Lietuvos pasirengimą gynybai galima vertinti dviem aspektais. Pirma – techniniu. Antra – psichologiniu valiniu.
Praėjusių metų rudenį britų karo ekspertai paskelbė karo Ukrainoje pradžios analizę. Analizė teigia, kad Rusija 2022 metų invazijos pradžioje turėjo 2433 įvairaus kalibro artilerijos vienetus, o ukrainiečiai – 1176. Maskva taip pat turėjo 3547 įvairaus kalibro salvines raketines sistemas, Ukraina – 1680.
Taigi artilerijos santykis buvo 2,07 su 1 ne ukrainiečių naudai. Pagal salvines raketines sistemas santykis buvo 2,11 su 1 ne ukrainiečių naudai. Žvelgiant į šiuos skaičius galima padaryti dvi svarbias išvadas.
Besiginantys ukrainiečiai turėjo mažiau ginklų, tačiau santykis nebuvo tragiškai blogas. Be to, absoliučiais skaičiais žiūrint – Ukrainos ginkluotosios pajėgos turėjo nemažą artilerinės ugnies galią.
Žiūrint į Lietuvą situacija nėra gera. Lietuva turi 18 vikšrinių vokiškų haubicų PzH2000. Pernai paskelbta, kad už 110–150 mln. eurų bus įsigyta 18 savaeigių prancūziškų haubicų Caesar Mark II. Tiesa, pristatymo terminas – 2027 metai.
Be to, už 495 milijonus JAV dolerių Lietuva įsigys 8 amerikietiškos salvinės ugnies sistemos HIMARS vienetus. Lietuvos kariuomenę HIMARS turėtų pasiekti 2025–2026 metais.
Vadinasi, kol kas šios Lietuvos kariuomenės ugnies galią didinančios ginkluotės neturime. Turimi pajėgumai – gerokai per maži.
Ukrainos gynybos štabo vadas, generolas Valerijus Zalužnas interviu The Economist sakė, kad Ukraina gali grįžti į ribas iki 2022 metų vasario 23 dienos, jei turės 300 tankų, apie 700 šarvuočių ir 500 haubicų.
Gal tai ir nekorektiškas skaičiavimas, bet remiantis generolo V. Zalužno skaičiais, Lietuvai šiandien trūksta 464 haubicų. Įskaičiuojant turimas 88 pėstininkų kovos mašinas Boxer – dar trūksta 612 šarvuočių. Ypač ant vikšrinės platformos. Neturime nė vieno tanko.
Lietuva įsipareigojusi šiais metais krašto apsaugos finansavimui skirti iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tiesa, yra išlyga. Finansavimas bus pasiektas, jei bendras biudžeto deficitas per metus neviršys 4,9 proc. BVP.
Finansavimą krašto apsaugai galima būtų padidinti ir iki 4 proc. BVP, tačiau pagrindinė problema išliktų. Finansavimas nuo BVP yra santykinis dydis. Lietuvos ekonomikos absoliutus dydis nėra didelis.
Papildomas procentas – tai 1,5 mlrd. eurų. Vienas modernus Leopard 2 tankas kainuoja apie 11 mln. eurų. Už 1 mlrd. galima būtų įsigyti 90 modernių tankų. Tiesa, čia vėl kyla daugybė problemų. Tankus reikia laikyti garažuose. Jų nėra, juos reikėtų pastatyti, o tam reikia pinigų.
Be to, tankus reikėtų gaminti nuo nulio ir jie Lietuvą pasiektų negreitai. Visa tai lemia, kad dažnai atsisukama į antrą gynybos aspektą – psichologinį valinį. Iš esmės norima pakeisti žmonių požiūrį į šalies gynybą.
Pinigų čia reikia mažiau, deja, problemų apstu. Reikia pripažinti, kad žmonių nuostatų valdymas yra pati silpniausia valdžios dalis. Prisiminkime 2021 metus, kai masiškai buvo bandoma paskatinti vakcinavimąsi.
Pasiekti gerų rezultatų vien komunikacija nepavyko. Griebtasi administracinio poveikio priemonių. Gyventojų požiūrio keitimas į jų veiksmus agresijos prieš valstybę atveju – sudėtingas uždavinys.
Trumpuoju laikotarpiu galima sukurti dalomąją medžiagą. Rodyti patriotizmą skatinančius vaizdo klipus. Rengti papildomas pamokas mokiniams. Bet rezultatas nebus labai džiuginantis.
Tvaresnis ir patikimesnis būdas – energiją ir pinigus koncentruoti į techninio gynybos aspekto užtikrinimą.
Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, tai duos daugiau naudos. Ne tik realiai bus sustiprinta šalies gynyba. Didėjanti šalies ugnies galia taip pat veiks kaip motyvas kitą sykį į apklausos klausimą, jei Lietuvą užpultų kita šalis, atsakyti – šalį ginčiau ginklu.