Vakarų Kabule įsikūrusios įstaigos patalpos, reikalaujant talibams, buvo segreguotos lyties pagrindu, tad savižudis aktyvavo bombą sausakimšoje, 300–400 mokinių talpinančioje, moterų salėje. Atakos metu žuvo 53 žmonės, tarp kurių – 46 jaunos merginos, 110 – sužeista. Po išpuolio greitosios pagalbos mašinų nebuvo.
„Sužalotieji gabenti į netoliese esančią mečetę, o kitus vietiniai su karučiais ir privačiomis mašinomis išvežė į ligoninę,“ – sakė Maryam. Kitą dieną talibų lyderis, antrasis ministro pirmininko pavaduotas Abdula Salamas Hanafi viešai pasmerkė ataką, pavadindamas tai didžiausiu nusikaltimu žmogiškumui.
Nors nė viena teroristinė grupuotė neprisiėmė atsakomybės, išpuolyje įžvelgti Islamo Valstybės-Khorasano (IS-K) – Afganistano ir Pakistano atšakos – bruožai.
Rugsėjo mėnesį „Human Rights Watch“ savo pranešime teigė, jog „nuo tada, kai talibanas perėmė valdžią, IS filialas prisiėmė atsakomybę už 13 išpuolių prieš hazarus ir buvo susijęs su dar mažiausiai trimis.“ Vis dėlto šią ataką inspiravo du svarbūs veiksniai. Pirmiausia, ji buvo nukreipta prieš moterų švietimą, o antra, prieš pačią hazarų bendruomenę (centras stovi Dashte Barchi rajone, kur gyvena ši etninė mažuma). Talibanas draudžia vyresnėms nei šeštos klasės merginoms lankyti mokyklas, nors iki gruodžio 22 d. leido dalyvauti privačiuose kursuose. Pastarieji kainavo 40 dolerių už semestrą – didžiulę sumą daugeliui afganų šeimų. Išpuolio dieną studentai ruošėsi laikyti universiteto bandomąjį egzaminą.
Tiesa, šis centras jau buvo tapęs teroristų taikiniu 2018 m., kai žuvo 48, sužeisti – 67 žmonės. Po to „Mawood“ centras persivadino „Kaaj“ ir ėmė ugdyti nepasiturinčius hazarų vaikus.
Centrą lankiusios merginos norėjo tapti žurnalistėmis, gydytojomis, inžinierėmis. „Jie siekia sustabdyti pažangą, – apie užpuolikus sakė Abdula, likus kelioms minutėms prieš išvykstant į kapines laidoti 21 metų dukters Fatimos. – Ji norėjo būti mokytoja. Ji sunkiai dirbo bei mokėsi. Ji buvo geras žmogus.“ Išvydusi ant neštuvų greitosios pagalbos automobilyje gulinčią 19 metų Hosniyą, jos draugė Magul Rafi prisiminė šios drąsą.
Ji nusprendė palikti kaimą Gazni provincijoje ir siekti išsilavinimo Kabule. Hosniya studijavo matematiką ir istoriją „Kaaj“ centre, tikėdamasi, jog koleginis išsilavinimas garantuos naują gyvenimą.
Mergina tryško optimizmu. „Mes visos esame negyvos, – ‚The Washington Post‘ žurnalistui sakė M. Rafi. – Tai lyg gyvenimas kalėjime.“ Kita žuvusioji, Bahara, anot brolio, troško studijuoti informatikos mokslus. „Ji niekada nenorėjo palikti Afganistano. Jos tikslas buvo atgaivinti šią tautą ir padėti žmonėms. Ji nužudyta, nes buvo hazarė.“ Žinoma, labiausiai išpopuliarėjo šešiolikmetė Marzia Mohamadi, kurios dienoraštis atspindi jaunų afganų moterų, ypač hazarių, viltis ir baimes sugrįžus talibams.
Lape be datos mergina sudarė sąrašą dalykų, kuriuos norėtų atlikti gyvenime. Jo viršuje – susitikimas su turkų rašytoja Elif Shafak. Knygos jai reiškė daug, ką liudija įrašas likus aštuonioms dienoms iki mirties. „Nusipirkusi Elif Shafak knygą grįžau namo...Supratau, kaip labai mėgstu būti bibliotekoje... žiūrėti ir skaityti knygas.“
Pati rašytoja BBC laidoje pripažino, kad sužinojusi buvo šokiruota ir prašė pasaulio neužmiršti afganų mergaičių. Toliau jaunosios Marzios sąraše sekė norai aplankyti Paryžių, suvalgyti picos itališkame restorane, pasivažinėti dviračiu ir kt. Mums, vakariečiams, tai eiliniai norai, o afganėms – gyvenimo iššūkiai. 2021 m. rugpjūčio 15 d., kai į sostinę įžengė talibai, Marzia dienoraštyje aprašė „mergaičių, tokių, kaip aš“ šoką ir netikėjimą. Jos dienoraštį radęs dėdė Zaheras Modaqeqas teigė, kad dukterėčia „buvo kūrybinga ir aiškiai reiškė mintis. Kai kurios mintys buvo tokios gilios, jog negalėjau patikėti, kad jas išsakė toks jaunas vaikas.“
Taigi Marzią galima drąsiai lyginti su Ana Frank. Tragedijos sukrėstų artimųjų skausmą vaizdžiai perteikė britų-afganų aktyvistės Shabnam Nasimi „Twitter“ pasidalyta nuotrauka: prie susprogdintos klasės durų sėdi berniukas, šalia kurio – žuvusios sesers rankinė. „Šis širdį veriantis vaizdas apibūdina Afganistaną,“ – rašė S. Nasimi.
Spalio 1 d. kelios dešimtys juodai vilkinčių moterų Herate, Kabule ir Bamijane protestavo gatvėse prieš sistemingą hazarų žudymą ir nuolatinius moterų ribojimus. Sostinėje jos žygiavo pro ligoninę, kur gydytos išpuolio aukos, skanduodamos: „Sustabdykite hazarų genocidą“ ir „būti šiitu nėra nusikaltimas“. Protestus stebėję ginkluoti talibai vėliau nevengė jų smurtingai malšinti: šaudė į orą, mušė protestuotojus, priekabiavo prie aukų giminaičių.
Talibanas draudžia bet kokius protestus, nors grįžęs į valdžią įsipareigojo ginti mažumas ir kovoti su grėsmėmis saugumui. „Amnesty International“ atstovės Samiros Hamidi teigimu, išpuolis yra „gėdingas priminimas apie talibano kaip de facto valdžios neveiksnumą ir visišką negebėjimą apsaugoti Afganistano žmonių.“ Reaguojant į tai, internete pasklido grotažymė #StopHazaraGenocide, kurio populiarumas išaugo visame pasaulyje; jis sulaukė daugiau nei trijų milijonų postų.
Hazarų etninė bendruomenė gyvena centriniame Afganistane (Hazarajate). Jų kilmė iki šiol kelia mokslininkų ginčus. Tarp pačių hazarų vyrauja trys pagrindinės teorijos: jie yra mongolų arba tiurkų-mongolų kilmės (laikomi tiesioginiais Čingishano armijų palikuonimis), vietovės autochtonai, reprezentuojantys gyventojus prieš atvykstant indoeuropiečiams (2000–1500 m. pr. Kr.) arba mišrios rasės tauta, išsivysčiusi dėl kelių migracijos bangų regione. Pirmą kartą hazarai paminėti XVI a. pradžioje, Mogolų dinastijos įkūrėjo Babūro atsiminimuose.
Šiuo terminu jis apibudino žmones, gyvenusius skirtinguose regionuose, pvz., rusta-hazarus Badachšane, turkmėnų hazarus ir kalnuotų vietovių gyventojus nuo vakarų Kabulo iki istorinių Goro ir Gazni provincijų. Bendruomenės gyvenimas pasikeitė XVIII a. pr. susikūrus dabartinei Afganistano valstybei, kurios valdovai mėgino įtvirtinti centralizuotą valdžią. Iš pradžių Kabulo administracija pasitenkino tik mokesčių rinkimu Bamijane ir kitose periferinėse Hazarajato teritorijose. Tačiau į sostą sėdus emyrui Abdurui Rahmanui Chanui užsimota užbaigti hazarų autonomiją. Pasak afganų rašytojo Sayedo Askaro Mousavi, konfliktą lėmė keletas veiksnių, pvz., pasipriešinimas centrinei valdžiai, emyro noras sumažinti galingų genčių vadų ir marginalių grupių savarankiškumą, kėlusį grėsmę šalies saugumui bei ryšiams, ir nuolatinės genčių kovos. Emyras plėtė savo galią vis didesniuose Hazarajato rajonuose, įvesdamas vyriausybinius mokesčius ir skirdamas puštunų (didžiausia Afganistano tauta) administratorius, kurie nevengė piktnaudžiauti. Jie plėšdavo kaimus, neteisėtai suiminėdavo, vykdydavo mirties bausmes genčių vadams bei pasisavindavo geriausias ganyklas, kurias perleisdavo puštunų klajokliams.
Hazarų sukilimas įsiplieskė 1892 m. pavasarį, jį malšinti imtasi karinėmis priemonėmis. Emyras paskelbė šiitams džihadą ir surinko 30–40 tūkst. armiją, kuriai padėjo britų kariniai patarėjai. Jau rugpjūtį užimta Urozgano provincija, pagrindinis sukilėlių centras, o vietiniai – išžudyti. „Tūkstančiai hazarų vyrų, moterų ir vaikų buvo parduoti į vergiją Kabulo bei Kandaharo turguose, o iš nugalėtų sukilėlių kaukolių supilta daugybė bokštų kaip įspėjimas tiems, kas drįstų mesti emyrui iššūkį.“
Represijos buvo tokios žiaurios, kad 1893 m. blykstelėjo naujas sukilimas. Vyriausybės nuostabai, sukilėliai greitai atgavo didžiumos Hazarajato savivaldą. Ir nors hazarai puikiai atrėmė emyro pajėgų kontrpuolimus, tačiau kitų metų vasarą, po mėnesius trukusių įnirtingų mūšių ir bado, pasidavė. Ir vėl pasipylė kraupios žudynės. Konfliktas sukėlė gilią etninę bei religinę poliarizaciją (puštunai prieš hazarus, sunitai prieš šiitus) ir paskatino priverstinį masinį žmonių perkėlimą; žemės buvo konfiskuotos, o ištisų rajonų gyventojai pabėgo arba buvo ištremti. S. A. Mousavi apskaičiavo, kad 15 tūkst. hazarų šeimų apsigyveno Afganistano Turkestane, netoli Mašhado, Kvetoje (Britų Indija, dabartinis Pakistanas), Vidurinėje Azijoje. Sostą užėmęs emyro sūnus Habibula Chanas suteikė visuotinę amnestiją tėvo ištremtiems asmenims. Tačiau praraja tarp vyriausybės ir hazarų bendruomenės jau buvo įsišaknijusi ir šie toliau patyrė neoficialią puštunų diskriminaciją. Taigi 1933 m. hazaras studentas Abdula Khaliqas nušovė šalies valdovą Muhamedą Nadir Chaną.
Nors 1956 m. Afganistanas ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją dėl genocido nusikaltimo prevencijos ir baudimo, tačiau sistemingas hazarų persekiojimas nesiliovė. Jo nesustabdė ir 1964 m. konstitucija, kuri neužtikrino socialinių ir politinių teisių mažumoms. Po 1973 m. perversmo paskirtas pirmasis hazarų kilmės ministras Sultanas Ali Keshtmandas savo poste išbuvo trumpai. Hazarai persekioti net valdant pirmajai komunistinei Khalq (liet. liaudis) vyriausybei.
Ypač išsiskyrė Chindavolo sukilimas (1979), kurio metu valdžia suėmė mokslininkus ir įtakingus šiitų bendruomenių kovotojus (hazarus ir kizilbašius); tūkstančiai hazarų tuomet buvo nužudyti. Tik Afganistaną okupavus SSRS, hazarų teisės pagerėjo, o partijos konstitucija paskelbė, kad visos rasės ir etninės grupės šalyje yra lygios. Jie tapo ryškesni armijoje ir valdančiojoje komunistų partijoje. Tad natūralu, kad sovietų–afganų karo įkarštyje hazarai miestuose palaikė komunistus, o konservatyvioje provincijoje reformas atmetė ir jungėsi prie mudžahedų.
Po pilietinio karo įsitvirtinęs talibanas pavertė hazarų gyvenimą košmaru. Kaip ir daugelis šiuolaikinių teroristinių grupuočių, talibai laiko hazarus pagonimis, todėl nevengia prieš juos vykdyti smurto. 1998 m. per kampaniją šiaurės ir centriniame Afganistane, vien Mazari Šarife talibai nužudė apie 10 tūkst. hazarų.
Iš miesto pasprukę liudininkai pasakojo, jog kovotojai lyg apsėsti ieškojo vyrų, atidengdami net moterų burkas (šios slėpė vyrus, persirengusius moteriškais rūbais). Kai talibai suėmė keturis Zurah sūnus, ši įtikino, kad jie yra etniniai tadžikai. „Aš laikiau iškėlusi Koraną kartodama: prašau, paleiskite juos.“ Maža to, nužudytųjų kūnai buvo paliekami gatvėse pūti saulėje, ėsti šunims. Įvykis lygintas su Afšaro skerdynėmis (1993), kuomet nužudyta daugiau nei 2 tūkst. hazarų šeimų. Dėl išaugusios grėsmės tūkstančiai hazarų persikėlė į kitas šalis, nors padėtis pagerėjo tik iš dalies. Antai Pakistane jie stokoja sveikatos priežiūros bei kitų pagrindinių teisių. Indonezijoje gyvena 8 tūkst. hazarų, o Irane – 1,5 mln. „Daugelis hazarų Irane gimė ir augo, tačiau negali nusipirkti net SIM kortelės,“ – sako aktyvistas Ali Folladwandas.
Po JAV invazijos Afganistane sužibo viltis. 2002 m. privati „Marefat“ aukštoji mokykla Kabule pradėjo dėstyti žmogaus teisių ir demokratijos kursą. Nors paskaitos formavo naują afganų kartą, bet įžiebė pyktį tarp dvasininkų, pvz., Afganistano Islamo Judėjimo įkūrėjo Asifo Mohseni. Per 2016 m. hazarų protestą „Deh Mazan“ aikšėje (Kabulas) A. Mohseni šalininkai užgauliojo susirinkusius, vadindami „kafir“ (svetimtaučiais). Hazarų bendruomenė nevienalytė, nors dauguma priklauso šiitams, tarp jų gausu sunitų, ismailitų, krikščionių ir net ateistų. Jai būdingos liberalios, išsilavinimu grįstos vertybės. Pasak Afganistano tarptautinės televizijos vadovo Haruno Najafizados, „hazarai per pastaruosius du dešimtmečius daugiausia dėmesio skyrė švietimui ir žinioms.“ Šis tolerantiškas požiūris apima ir kitas sritis, pvz., vyrų bei moterų lygybę. 2005 m. pirmoji moteris, tapusi gubernatore krašto istorijoje, buvo hazarė Habiba Sarabi. „Hazarų moterys yra laisvos ir nepriklausomos,“ – sako Homira May Rezai, hazarų tarybos Didžiojoje Britanijoje pirmininkė. Šie aspektai talibano pasitelkti demonizuoti mažumą.
Visos vyriausybės, įskaitant Ashrafo Ghanio, hazarų apsaugoti nesugebėjo ir laikė juos priešais. 2010–2021 m. bendruomenė patyrė daugybę IS, talibano rengtų teroristinių aktų bei oficialios vyriausybės diskriminacijos. Antai, 2016 m. liepos 23 d. per „Deh Mazan“ aikšėje surengtą taikų mitingą dėl valdžios planų aplenkti Bamijano regioną plėtojant TUTAP elektros projektą, IS savižudis aktyvavo bombą, pražudžiusią mažiausiai 96 žmones (sužeidė – 260). O 2021 m. sausį A. Ghani specialios pajėgos žiauriai numalšino hazarų demonstracijas. Maža to, plintantys vieši IS pareiškimai „žudyti visus šiitus hazarus“ įrodė sąmoningą organizacijos kryptį. Išpuoliai daugiausia buvo nutaikyti prieš moteris ir vaikus – nuo gimdymo namų, mokyklų iki viešojo transporto ir maldos vietų. Tačiau valdžia tai ignoravo.
Buvęs Afganistano valstybinės televizijos (TOLOnews) vadovas Lotfullahas Najafizadas sutinka, kad hazarai jaučiasi tarptautinės bendruomenės „apleisti ir ignoruojami“. Jis pažymi, kad pasaulio žiniasklaidos susidomėjimas Afganistanu blėsta „ir jų nušvietimas apie hazarus tampa ribotas.“ Kita vertus, buvęs Afganistano vidaus reikalų ministras Masoudas Andarabi teigia, jog „genocido ir smurto prieš hazarus prevencija nėra JT prioritetas, nes ji šiuo metu daugiau dėmesio skiria šalyje esančiai bado krizei.“ Todėl būtina, hazarų genocidą pripažinti tarptautiniu mastu ir įsteigti specialų komitetą, kuris dokumentuotų nusikaltimus ir ieškotų nusikaltėlių.
Šiandien afganai su jauduliu stebi Irane vykstančias demonstracijas, suvokdami, kad jų pačių laukia dar ilgas kelias, kol paseks iraniečių pėdomis. Pasak „Arab News,“ moterų grupės rugsėjo 29–30 d. rengė protestus priešais Irano ambasadą Kabule, solidarizuodamosi su iraniečiais ir prisijungdamos prie pasaulinių protestų. Jos laikė plakatus su įrašais: „Iranas pabudo. Dabar mūsų eilė!“ „Nuo Kabulo iki Irano pasakykite ne diktatūrai!“ „Gražioji Mahsa, tavo kraujas – mūsų kelias ir įkvėpimas!“ Ir skandavo Irane populiarų šūkį „Jin, Jiyan, Azadi“ (liet. Moterys, Gyvenimas, Laisvė). Deja, protestus spėriai išvaikė talibai. „Esame tikri, kad vieną dieną mūsų žmonės pakils taip pat, kaip pakilo iraniečiai,“ – sakė anonimu panoręs likti protestuotojas. Dar iki protestų Kabule (rugsėjo 22 d.) S. Nasimi paskelbė „Twitter“ aiškią žinutę: „Afganistano moterys skanduoja: ‚duonos, darbo, laivės‘. Irano moterys dabar skanduoja: ‚moterys, gyvenimas, laisvė‘. Viskas, ko jos prašo, tai pagrindinių žmogaus teisių.“ Tačiau aktyvistė Karima Katayon afganų protestuose pasigenda ryškesnio vyrų indėlio. „Mūsų problemos prasidėjo ne nuo talibano. Tiesa, 50–60 proc. baimės kyla dėl talibų, bet likusi yra pačiose žmonėse. Jei Afganistano vyrai labiau palaikytų savo moteris, jokia grupuotė – nei talibanas, nei Islamo Valstybė – negalėtų mums primesti taisyklių.“ Tad aktyvistės teigia, kad reikia nuveikti daugiau, kad afganų vyrai labiau pajustų savo buvimą. 97 proc. Afganistano visuomenės gyvena skurde, todėl pasaulis negali ignoruoti jos kančių, nes afganų teisės yra tokios pat svarbios, kaip vakariečių.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.