Bet ši klaida, jeigu nebus išnagrinėta – o dabar matome tik gynybinę reakciją, – gali kainuoti daug. Pasitikėjimą valstybe, kuris ir taip jau mažas.
Paaiškėjus, kad tarybų nariai nepagrįstai eikvoja ir eikvojo viešąsias lėšas, norėtųsi adekvačios politinės reakcijos. Pripažįstant sistemos ydingumą, tačiau kartu ir pasakant, kad ydingo elgesio toleravimas to netaiso.
Yra atvirkščiai. Jeigu yra blogos paskatos, blogas elgesys toliau jas palaiko per įsigalėjusias blogas normas.
Sureaguota turėtų būti keliais lygmenimis.
Pirma, į radarą patekę savivaldybių tarybų nariai turi sakyti: elgėmės neteisingai, gailimės ir stengsimės lėšas grąžinti.
Taip, sistema tikrai ydinga, daugelis tarybose šiuo būdu gaudavo „atlyginimą“ (bet ne visi – čia svarbu pažymėti). Vis dėlto, tai nepateisina aštuonių kortelių ir didžiulių sąskaitų už kurą per pandemiją. Taisyklių valstybėje turi būti laikomasi.
Pagaliau, į vietos politiką reikia eiti dėl noro padėti savo bendruomenei, kartu spręsti jos reikalus. Jeigu nori užsidirbti – yra skaidrių alternatyvų.
Antra, Vyriausybė turi pademonstruoti lyderystę – kad toks požiūris į viešąsias lėšas negali būti toleruojamas.
Tam būtinas pavyzdys ir todėl švietimo ministrė turėtų atsistatydinti. Premjerė gal ir pasitiki jos darbais ministerijoje, bet pasitikėjimas asmeniu dabar jau reiškia pripažinimą, kad štai toks politikų elgesys yra normalus.
Konservatoriai lenda į gynybinius apkasus, jiems atrodo, kad iš J. Šiugždinienės siekiama padaryti politinį atpirkimo ožį už ydingą sistemą, kuri susiformavo seniai. Jeigu bausti – tai visus, jeigu atsistatydinti – tai visiems.
Bet tada prisiminkime esminį argumentą, kodėl konservatoriai – ir jų rėmėjai, kurių daugelis dabar gyvena neigime – taip linksniuoja Visvaldo Matijošaičio verslo ryšius Rusijoje. V. Matijošaitis nėra vienintelis žmogus Lietuvoje, kurio aplinka prekiauja su agresoriumi. Bet jis valdo antrą didžiausią Lietuvos miestą, rodo pavyzdį.
Kai Ingrida Šimonytė stoja mūru už švietimo ministrę, ji palaiko pavyzdį. Kuris mažų mažiausiai politikui nedaro garbės.
Lėšų eikvojimas savivaldybių tarybose nėra Rusijos palaikymas. Tas akivaizdu, bet privalau akcentuoti – nelyginu politinio turinio. Kalba eina apie reakcijos principą. Jeigu rodome, kad galima ministrei – ir už tai nėra jokių politinių pasekmių, – rodome, kad toks elgesys yra toleruotinas ir jį normalizuojame.
Ironiška tai, kad dabar I. Šimonytė ir V. Matijošaitis – iš esmės pateisindami J. Šiugždinienės elgesį – atsiduria toje pačioje politinių barikadų pusėje.
Situacija, kai šiame skandale ministrė gauna politinį palaikymą, yra negraži kitu aspektu. Daugelis švietimo sistemos narių – visų pirma mokytojai – gauna menkus atlyginimus, apie uždarbį iš administracinių išlaidų jiems tik pasvajoti. Į komandiruotes vykstantys dėstytojai privalo už viską atsiskaityti iki įlaipinimo į lėktuvą bilietų šaknelių.
Kai ministrė tiesiog įrašo sumą, įsisavindama viešąsias lėšas, ir toliau laikosi posto, rodo: solidarumo čia nerasi.
Pareikšdama pasitikėjimą ministre, premjerė I. Šimonytė daro daugiau nei techninę klaidą – ji praleidžia progą Vyriausybėje drąsiai pripažinti problemą ir žengti pirmą žingsnį į jos ištaisymą. Kitas žingsnis būtų reformos inicijavimas.
Šis trečias lygmuo galėtų apimti parlamentinę komisiją – geriausia, sudarytą iš visų partijų atstovų, – kuri įvertintų situaciją, pasitelktų ekspertus ir parengtų galimos reformos gaires. Neseniai priimtos konstitucinės pataisos dėl tiesioginių mero rinkimų įtvirtinimo rodo, kad toks platus konsensusas įmanomas.
Prezidentas galėtų paskatinti Vyriausybės ir Seimo politikus to imtis – dabar turime puikią nišą teigiamam prezidentūros aktyvizmui.
Pradžioje reikia įvertinti tai, kiek lėšų turime skirti savivaldybės tarybos nario darbui ir išlaidoms. Mes neturime aiškaus kriterijaus.
Vieni sako, kad tai turi būti gerai apmokamas darbas. Kiti sako, kad tai darbas visuomeniniais pagrindais ir turėtų užtekti 50 eurų. Nuomonių daug, o padėti gali tik veikiančių pasaulio savivaldos sistemų apžvalga, gerųjų praktikų įvertinimas. Panašu, kad mes neturime įsivaizdavimo, kiek reikia mokėti vietos politikams.
Apsisprendus, kiek turime lėšų skirti savivaldybių tarybų nariams, atitinkamai reikėtų parengti finansavimo tvarką. Skiriant stipendiją už darbą, tarybos posėdžius. Atitinkamai paliekant lėšų administracinėms išlaidoms, tačiau jas prižiūrint žymiai griežčiau nei iki šiol. Tikriausiai įvedant vieningą sistemą visoje Lietuvoje.
Jeigu tarybų nariai turėtų gauti panašų atlyginimą, kokį dabar susirenka iš čekučių, kodėl nepalikus dabartinės sistemos?
Ši sistema ugdo politikų įprotį remtis į neformalias normas ir apeidinėti taisykles. Demokratija neatsiejama nuo teisinės valstybės. O teisinė valstybė juk remiasi į taisykles, vienodas visiems. Jeigu lėšos skirtos kurui, jos skirtos kurui. Tokia taisyklė. Tos lėšos nėra skirtos tam, kad išsimokėtum papildomą atlyginimą.
Vietos politika yra pirmoji pradedančiųjų politikų mokykla. Ten jie susipažįsta su viešųjų lėšų skirstymo principais. Dabartinė sistema ir ją palaikančios normos moko lėšas įsisavinti, pasinaudojant spragomis taisyklėse.
Tai yra daugiau nei techninė klaida. Tai sisteminė paklaida, system error pirminiame mūsų demokratijos lygmenyje.
Tą būtina taisyti dabar pat. Pradedant nuo atsakomybės ir lyderystės prisiėmimo aukščiausiu lygmeniu.
Puiki proga teigiamai pasireikšti ir prezidentui.