Pats sprendimas rodyti Vytauto Žalakevičiaus sovietinę kino klasiką man neatrodo skandalingas. Kiekvieno meno kūrinio pateikimas ir interpretavimo kryptys priklauso nuo konteksto. Deja, šį kartą to konteksto nebūta. Būtent konteksto nebuvimas ir atveria duris baimingoms interpretacijoms, pasipiktinimui.
Kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, tokius filmus, turinčius sovietinės istorinės manipuliacijos ženklų, reikia pateikti su prieš jų demonstravimą rengiama diskusija ir istorikų, kino kritikų, filosofų ar net pačių pasipriešinimo judėjime dalyvavusių partizanų komentarais.
Lietuviško kino istorijos prasme „Niekas nenorėjo mirti“ negali būti išstumiamas į užribį. Į užribį neturime nustumti ir to, kad įvariausias propagandos formas turime atpažinti, o jų naudojimo kontekstą perprasti ir analizuoti.
Intelektualų prisitaikymą totalitarizmo sąlygomis analizavęs Česlovas Milošas nukalė puikų terminą „pavergtas protas“. V. Žalakevičiaus filmo atveju susiduriame būtent su pavergto proto (ir talento) tema.
Dalis sovietų okupacijos ištiktos visuomenės buvo per kvaila suabejoti ir greitai susitaikė su nauja situacija. Jiems užteko pagerėjusių buitinių sąlygų ir iliuzinio stabilumo. Kita dalis – turėjo tylių abejonių, bet manė, kad priešintis beviltiška.
Didžiausią transformaciją patyrė intelektualai, kurie tiesiog susitaikė su esama padėtimi ir bandė rezignacijos fone išsaugoti kūrybines, intelektines jėgas. Jei pasisekdavo, jie netgi apeidavo politinę tikrovę ir galėjo kurti tai, kas nevaržydavo jų vidiniais prieštaravimais.
Kai kada kūrėjams netgi pavykdavo užslėpti ar slapčia palikti vietos kitokiai interpretacijai, nei tikėjosi totalitarinė cenzūra. Kaip pavyzdį galime pateikti Balio Bratkausko ir Rimanto Šavelio „Tadą Blindą“. Sovietinio režimo rėmuose su buržuaziniais išnaudotojais kovojantis nuskriaustas liaudies atstovas lietuvių akyse buvo nacionalinio pasipriešinimo simbolis.
V. Žalakevičiaus kūrinyje to nėra. Bet formos ir aktorių talento prasme jis išsiskyrė iš tuometinio kino pasiūlos. Propagandos ir cenzūros detalės nenustelbė jo meninės vertės. Tai įrodo ir 1995 metų UNESCO sprendimas įtraukti jį į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.
Bet sugrįžkime prie propagandos ir jautrios mūsų reakcijos. Kovos su propaganda ir tinkamos laikysenos klausimas iškyla nuolat – ar diskutuotume apie sovietinius kūrinius, ar apie naująsias Kremliaus medijų kanalų provokacijas. Dažniausiai reaguojame griežtai, bet paviršutiniškai. Būtent tiek, kiek leidžia politinės priemonės.
Kanalų, koncertų ar filmų draudimai šiuolaikinės informacijos sklaidos kontekste atrodo principingas, bet neveiksmingas žingsnis. Su sąmoningai iškraipomais faktais ar istorinėmis interpretacijomis galima susidurti bet kur ir vieno šaltinio nutraukimas atveda prie dviejų naujų sukūrimo.
Moderniosios žodžio laisvės sąlygomis kovoti su propaganda draudimų ar atsisakymų politika nėra veiksminga.
Neturėtume bijoti pripažinti to, kad dalis visuomenės, fiziškai išsilaisvinusi iš okupacijos sąlygų, vis dar gyvena pavergto proto šešėlyje. Valstybės suverenumo atkūrimas nebūtinai siejosi su mąstymo pasikeitimu ir naujų naratyvų įsigalėjimu. Paradoksalu tai, kad dalis išmoko sėkmingai gyventi ir funkcionuoti laisvėje, tačiau taip ir neatsikratė sovietinių pavergto proto formų.
Tokių pavyzdžių daugybė. Veikti laisvėje prisitaikė sovietinio režimo veikėjai, staiga tapę demokratinės valstybės politikais. Demokratinės institucijos perėmė nomenklatūros veikimo bruožus.
Verslas vadovavosi skubiai turtą auginančio ir tolesnio tikslo ar strategijos neturinčio baikštaus spekulianto veikimo forma. Bendruomenės kai kur taip ir liko kolūkio sambūriais, kuriuose viską tvarko pirmininkas ar jo teises perimantis sūnus.
Nenuostabu, kad matydami daug totalitarizmo paveldo ir jo sėkmingo prisitaikymo formų, mes sudrebame susidūrę su propaganda. Galbūt tai lemia ir tai, kad viešojoje erdvėje nuolat kartojamas žodis „laisvė“, lyg bandant dar kartą įtikinti ir pabrėžti sau, kad gyvename kitomis sąlygomis.
Paradoksalu, kad nepaisant šio nuolatinio laisvės būklės pabrėžimo taip susigūžiame susidūrę su nelaisvo mąstymo reliktais. Man rodos, kad slapčia suvokiame, jog laisvės karta vadinama po 1990-ųjų gimusi lietuvių grupė yra tokia pati pažeidžiama ir atvira pavergto proto situacijai kaip ir ankstesnės kartos.
Kodėl netapome stipresni propagandos akivaizdoje? Pirmiausia tenka pakartoti tai, ką valstybingumo šimtmečio renginių pradžioje sakė nemaža dalis profesionalių istorikų. Mes vis dar neturėjome viešų diskusijų dėl nemažos dalies šimtmečio epizodų.
Viešajame istoriniame naratyve vis dar daugybė nutylėtų epizodų ar neįsisąmoninto asmenybių, įvykių kompleksiškumo. Viešojoje erdvėje vis dar puoselėjami alternatyvios istorijos versijos, kuriose lietuviai neturi prisiimti jokios atsakomybės dėl bendrapiliečių žydų žudynių arba griežtai atmetama lenkų kalbos ir kultūros dalis, Abiejų Tautų Respublikos palikimo svarba Lietuvos istorijoje.
Tiesa, diskusijų skaičiumi dabar negalime skųstis. Diskusijų tiek, kad trūksta klausytojų. Problema ta, kad devynios iš dešimties diskusijų rengiamos dėl pačios diskusijos fakto, o ne bendro atsakymo paieškos į sudėtingą klausimą.
Gerą diskusiją garantuoja skirtingų intelektualų požiūrių susikirtimas. Deja, bet mūsų diskusijų festivaliuose, šventėse ir piknikuose vyrauja panašių pažiūrų komentatoriai, požiūrį bijantys turėti ekspertai arba tokie viešosios erdvės veikėjai, kurie nesugeba suformuluoti savo požiūrio, tačiau sėkmingai parduoda jį tarpininkaujančiai viešųjų ryšių agentūrai.
Galima pasidžiaugti, kad bent jau vienas iš dešimties tokių diskusijų bandymų pasirodo daugiau ar mažiau sėkmingas ir netampa laiko švaistymu nei kalbančiajam, nei atėjusiam susidaryti nuomonės.
Dar viena silpnų pozicijų propagandos akivaizdoje priežastis – tęstinumo trūkumas. Dalis svarbių klausimų ar temų taip ir neišsivysto viešojoje erdvėje. Politikoje diskusijas numarina pasibaigusi rinkimų kampanija, kituose klausimuose – naujas dėmesio vertas skandalas ar idiotas su kūju.
Joks solidus rašinys negali apsieiti ir be konstatavimo, kad problema yra švietimo srityje. Šiuo atveju, tokia išvada neišvengiama, kalbant apie kritinį mąstymą ir tai, kas vadinama medijų raštingumu.
Propagandos baimė iš dalies kyla dėl slapto supratimo, kad švietimo sistema negarantuoja, kad palikęs mokyklos suolą pilietis gebės mąstyti savo galva. Mąstymas savo galva, mano nuomone, yra gebėjimas kritiškai vertinti, analizuoti ir žinoti kultūrinius kontekstus. Kelti logiškus klausimus ir ieškoti kompleksinių atsakymų.
Jei pažvelgtume į temas, kurias egzaminuose gauna moksleiviai, tai nerimas dėl jų gebėjimo mąstyti atrodo apėmęs ir egzaminų rengėjus. Pasakysiu dar paprasčiau, švietimo sistema manosi turinti reikalą su idiotais arba rengia juos atsižvelgdama į tai, kad ir absoliučiai ant mokslų dėjęs jaunas žmogus galėtų prasisukti ir gauti bevertį įvertinimą.
„Ar kvaileliai būtinai turi būti kvaili?“ ir „Ar klaidos padeda tobulėti?“ – tokias banalybes reikėjo aptarti žmogui, iš kurio visuomenė jau tikisi įvairialypių atsakomybių ir asmeninių sprendimų.
Švietimo sistemos ribose mes nepasitikime jaunų žmonių protu ir gebėjimu kritiškai vertinti, suprasti. Šis nepasitikėjimas neduoda ir postūmio stengtis, imtis dalykų, kurie sudėtingesni, nėra lengvai perprantami.
O kas jei valstybiniu egzaminu taptų „Niekas nenorėjo mirti“ peržiūra ir po jos rašomas rašinys, kuriame reikėtų nurodyti sovietinės cenzūros ir propagandos elementus bei pateikti istorinį filmo kontekstą? Ar tai nebūtų rimtesnė kova su propaganda nei pasipiktinimai ir atsiprašymai dėl ne laiku pademonstruoto filmo?