Pirmas ir akivaizdžiausias atsakymas būtų tai, kad šešerius metus trukusi istorija, tyrimo metu atskleistos detalės ir šio įvykio įtaka Lietuvos politiniam gyvenimui sukėlė nemažai lūkesčių. Viešojoje erdvėje pateiktos pokalbių išklotinės, pačios faktinės pinigų gavimo aplinkybės ir daug kitų detalių leido tikėtis, kad įrodymų korupcijos faktui nepritrūks ir bene pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus nuteistas realiai į premjero postą kandidatavęs buvęs partijos lyderis ir įtakingas verslo veikėjas.
Šis lūkestis nebuvo pateisintas ir kai kurie išteisinantį teismo sprendimą komentuojantys teisininkai suskubo pareikšti, kad kaltė turėtų kristi ant tų, kurie tikėjosi, o ne tų, kurie tyrė, vertino ir sprendė.
Su šia kritika būtų galima sutikti, jei teismo sprendimas išties būtų išteisinantis ar patvirtinantis Konstitucijoje įkaltą teiginį, kad „teisingumą Lietuvoje vykdo teismai“. Problema čia ta, kad teisingumas yra ne tik teisinė, bet ir moralinė, filosofinė kategorija.
Jei pirmąja prasme teismas formaliai priėmė teisingą sprendimą (nors neabejotina, kad byla dar keliaus į apeliacinį teismą), tai moraline ir filosofine prasme teisingumo įgyvendinimo jausmo nebuvo. Anaiptol. Daugeliui bylos eigą stebėjusių nešališkų asmenų šis sprendimas pasirodė neteisingas. Kodėl?
Atsakymas paprastas, bet tuo pat metu ir komplikuotas. Teisminis procesas siekia įrodyti įtariamųjų kaltę, tad šiuo atveju teisingumo įgyvendinimas turėjo atrodyti kaip kaltės įrodymas. Ar teisiamųjų kaltė buvo įrodyta? Ne. Bet tuo pačiu metu galima teigti, kad nebuvo įrodytas ir jų nekaltumas ar, tiksliau, nebuvo paneigta intencija ir tie preziumuoti kaltinimai, kuriuos pateikė prokuratūra.
Pinigai perduoti politikui ir tai yra faktas. Jie perduoti su tam tikra intencija ir tai yra faktas. Bet tuo pačiu ta intencija neturi konkretumo, kuris reikalingas kyšio fakto konstatavimui. Būtent šiame kontekste aiškinimai apie tai, kad įtakingas ir savo įtaką politikų gretose plėsti norintis verslininkas gali teigti, kad jo perduoti pinigai buvo paskola ar kažkokia abstrakti investicija į būsimą sėkmingą ir įtakingą politiką.
Teismo manymu, ši „paskola“ nepateko po kyšio, kuris susijęs su tiesioginiu naudos ar įtakos siekiu, samprata, tad atmesti ir visi kaltinimai korupcija. Teoriškai teisinga, tačiau praktiškai teisingumo jausmo šis sprendimas nepaliko.
Sprendimą komentuojantys teisės ekspertai ar atskiri komentatoriai suskubo piktintis tuo, kad visuomenėje kilo garsus nepasitikėjimo sprendimu triukšmas. Apeliuojama į tai, kad teismas formaliai priėmė teisingą sprendimą, kad tokius klausimus turi komentuoti išmanantys ekspertai ir šiaip negalime abejoti teismų darbu.
Visi šie komentatoriai patogiai patraukia iš klausimo erdvės faktą, kad teisingumas yra ne tik teisinė, bet ir moralinė kategorija. Pamirštama tai, kad įvairios valstybės institucijos demokratinėje visuomenėje laikosi ne tik formalių teisinių, bet ir etinių principų.
Štai čia šioje diskusijoje ir atsivėrė didysis pavojus. Iš visuomenės norima atimti galimybę klausti moralinius klausimus ir kvestionuoti institucijų veikimo principus. Juk būtent viešasis diskursas ir abejonės, viešo klausimo galimybė ir sudaro pilietinės visuomenės galią keisti savo valstybę ne tik rinkimų procesu.
Jei pažvelgtume į įvairias autoritarines pseudodemokratijas, kaip Rusija ar Vengrija, tai pamatytume, kad didžiausias skirtumas tarp jų ir mūsų yra ne institucijos ar valstybės struktūra, o tai, kad pseudodemokratijose valstybės institucijų sprendimai tiesiog nekvestionuojami ir ten nevyksta jokios diskusijos dėl politinių ar teisinių sprendimų teisingumo. Teisingumą ten vykdo valdžia, kuri formuojama pagal autoritaro valią.
Panašios praktikos įvedimas Lietuvoje, kai vieša abejonė dėl institucijų sprendimų teisingumo ar noras gauti paaiškinimus taptų užribio veikla, reikštų demokratijos pradžios pabaigą.
Ne viena subliuškusi korupcijos byla rodo akivaizdžią sisteminę problemą. Šios problemos konstatavimas nereiškia savaiminio nepasitikėjimo visa teismų sistema ar prokurorų veikla. Jis skirtas užklausti, kodėl jau ne pirmą kartą matome akivaizdų skirtumą tarp to, koks yra visuomenės teisingumo supratimas ir to, ką nusprendžia teismai.
Akivaizdu, kad ši asimetrija byloja apie problemą visose grandyse. Nuo netobulų įstatymų, netinkamų apibrėžimų, nekvalifikuoto tyrimo proceso, neteisingo nušvietimo žiniasklaidoje ar net neteisingo visuomenės požiūrio į teismus ar teismų požiūrio į atsakomybę visuomenei. Bet apie tai reikia kalbėti. Turime pradėti konstruktyvų pokalbį apie tai, kodėl formaliai įgyvendinimas teisingumas neatitinka visuomenės lūkesčio.
Apleisdami šią problemą sulauksime dar rimtesnių grėsmių, kai visuomenė ne tik nepasitikės institucijomis, jų sprendimais, bet ir pradės kvestionuoti, kodėl ji privalo laikytis pareigų ar atsakomybių, jei teisingumo principas valstybėje nėra įgyvendinamas. Nuo nusivylimo pereisime prie nepaklusnumo, nuo nepaklusnumo prie agresijos ir chaoso.
Demokratijos kelias yra atviras ir sudėtingas pokalbis. Teisingumo klausimu Lietuvoje jis dar tik laukia savo eilės. Ir kiekviena pradelsta diena silpnina mūsų valstybę.