Šiame komentare pabandysiu išskirti tuos putinizmo bruožus, kurie reiškiasi ir mūsų viešojoje erdvėje. Visų pirma, reikia atskirti putinizmą nuo paprasčiausios simpatijos Rusijos diktatoriui ar tiesioginio jo veiksmų palaikymo. Lietuvoje yra ir tokių banaliausių vieno asmens ir jo politinės valios garbintojų, bet mums turėtų rūpėti asmenį peržengiančios ideologijos raiška.
Kaip jau bandžiau parodyti ankstesniuose komentaruose, putinizmo esmę sudaro ne vieno asmens mintys, tikrovės interpretacijos, valios galiai apraiškos, o antidemokratinė postmodernaus fašizmo sistema, kuriama kaip atsakas ar iššūkis vakarietiškai liberaliai demokratijai ir modernybei.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad demokratijos, liberalizmo ar modernybės kritika išsyk paverčia jus putinistu. Putinizmas akcentuoja ne pačią kritiką. Kritika yra tik instrumentas siekiant naikinti struktūras, institucijas, visuomeninius ir politinius pagrindus, pamatines koncepcijas. Kritika gali būti panaudota Kremliaus propagandos naratyvuose, bet čia ji tik viena iš grandžių.
Vakarietiškoje kultūroje įprasta kritiką traktuoti kaip permąstymo, raidos, pokyčio galimybę. Putinizme kritika yra laikoma silpnėjimo ženklu. Tai, kas kritikuojama, tai, kas leidžiasi kritikuojama, praranda savo galią, autoritetą, įtikinamumą ir paveikumą. Kritika yra vakarietiškasis silpnumas, atsukamas prieš juos pačius. Bet sugrįžkime prie esmės.
Kaip reiškiasi putinizmo ideologija Lietuvoje? Nebandysiu badyti pirštais į atskiras asmenybes, organizacijas ar iniciatyvas, bet paliksiu jums patiems pasidaryti išvadas, nubrėždamas teorines putinizmo ideologijos gaires aktualias mūsų dabarčiai.
Pirma, putinizmas traktuoja pasaulį kaip didžiųjų galių kovą. Reikšmingi yra tik tie, kurie turi galią. Galią ne kurti, o naikinti. O didžiausia naikinimo galia putinizmo doktrinoje – branduolinis ginklas. Branduolinio ginklo varžybose aiškūs du lyderiai – Amerika ir Rusija.
Šaltojo karo kontekste sukurta priešstata putinizme atgaivinta ir jai sukurtas naujas žaidimo laukas bei naujos taisyklės. Iš esmės geopolitika yra matoma kaip Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos interesų laukas. Šia prasme Ukraina, Lietuva ar bet kuri kita valstybė nėra suprantama kaip suverenus veikėjas. Jos vertinamos tik per tai, kurios pusės interesų zonai tariamai priklauso.
Savo vasario mėnesio kalboje prieš naujo įsiveržimo į Ukrainą paskelbimą Putinas akivaizdžiai nubrėžė Rusijos interesų liniją. Bet kokie bandymai kurti suverenią politiką valstybėse, kurios traktuojamos kaip priklausančios tokiai Putino interesų zonai yra laikomi amerikietiškos įtakos plėtra. Paprasčiau sakant, Ukraina negali norėti stoti į Europos Sąjungą ar NATO, nes ji nėra valstybė ir neturi savo intereso. Tai tik JAV interesas artėti prie Rusijos.
Lietuvoje ši doktrina taip pat sulaukia palaikymo. Dažnai išgirsite putinistus kalbant apie tai, kad savo noru stodama į NATO Lietuva tapo JAV okupuota teritorija. Tuo norima pasakyti, kad Lietuva gali egzistuoti tik visiškai priklausydama nuo kažkurios iš dviejų pasaulinių galių.
Taigi, putinizmas nepripažįsta nebranduolinių, didelės karinės galios neturinčių valstybių suverenumo ar bet kokios teisės į nepriklausomą egzistavimą. Visos valstybės turi rinktis vieną iš dviejų įsivaizduojamų galios pusių.
Antra, putinizmas manipuliuoja valios sąvoka. Valia ir jos įkūnijimas yra vienas svarbiausių fašizmo procesų. Ne veltui vokiškasis fašizmas Leni Riefenstahl sukurtam kino epui suteikė būtent „Valios triumfo“ pavadinimą. Proceso esmė yra maždaug tokia – valdžia ar vadas užsitikrina savo politinę sėkmę ir legitimumą tuo, kad įkūnija bendrąją politinę valią. Veiksmai paremti bendra politine valia turėtų būti naudingi visiems visuomenės nariams.
Kas nutinka, jei kieno nors valia skiriasi nuo daugumos? Jis tiesiog išstumiamas arba pašalinamas iš visuomenės kaip kenkiantis daugumos ar tiesiog visumos interesui.
Lietuvoje mes taip pat ne kartą matėme ir dar matysime bandymų kalbėti bendrosios valios vardu, liaudies balsu, didžiosios daugumos balsu. Visa tai yra bandymai manipuliuoti valios sąvoka tam, kad būtų palengvinamas politinės galios sukaupimo ir įgyvendinimo procesas.
Trečia, su manipuliacija bendra valia susijęs nepasitikėjimo demokratinėmis institucijomis skatinimas. Putinizmas yra giliai antidemokratinė ideologija. Demokratija čia suprantama ne tik kaip silpnumo, galios atsisakymo sistema, bet ir kaip natūralus priešas. Demokratija įteisina pliuralistinę, pagarbią įvairioms nuomonėms ir pasaulėžiūroms poziciją, o dar baisiau – natūralią valdžios kaitą.
Viena iš didžiausių Putino panikos ir iracionalaus elgesio priežasčių – demokratinių judėjimų ir protestų užgimimas bei plėtra Sakartvele, Ukrainoje, Baltarusioje ir kitose rusų interesų zona laikomose valstybėse.
Demokratiją reikia ne tik kritikuoti. Ją reikia diskredituoti. Lietuvoje taip pat matome pavyzdžius, kai demokratinių procesų kritiką pereina į atvirus pasvarstymus, ar nereikėtų mums atsisakyti šios komplikuotos ir kompleksinių sprendimų reikalaujančios sistemos. Tam gerą dirvą vis dar purena ir lietuviškasis rinkėjų „tvirtos rankos“ užsakymas. Tiesa, Lietuvoje situacija gerokai geresnė nei, tarkime, Vengrijoje. Ten nusivylimo demokratija impulsas pavirto pusiau autoritariniu režimu, kurio putinistinės spalvos ryškiai matomos ir dabarties įvykių fone.
Ketvirta, demokratija diskredituojama parazitavimo metodu. Putinizmas sukūrė tiesiog meistrišką parazitavimo demokratijoje mechanizmą. Jo esmė – įsikurti demokratinėse struktūrose ir jas korumpuoti, silpninti ar naikinti arba kurti alternatyvias demokratinį kiautą turinčias, tačiau ardomąja veikla užsiimančias iniciatyvas.
Rusija tapo produktyviausia tiesą iškreipiančios ar nepasitikėti viskuo raginančios informacijos srauto tiekėja Vakaruose. Putinizmo principas yra nihilistinis, bet labai paprastas. Ne tiesa yra galia, o galia yra tiesa. Tie, kurie turi galią informaciniame lauke, gali sukurti savo tiesos lauką, kurį sudėtinga pramušti bet kokiu apeliavimu į kritinį mąstymą, mokslinę argumentaciją ar faktus. Autoritetų nėra. Yra tik nuolatinis demaskavimas ir pažadas, kad po demaskavimo seks visuotinis teisingumo įgyvendinimas. Tokiu principu gyvena ir kai kurie mūsų bendrapiliečiai.
Tokių pavyzdžių nemažai ir Lietuvoje. Matome organizacijas, kurių pavadinimai neatitinka jų ginamų vertybių esmės, matome vadinamuosius alternatyvios žiniasklaidos kanalus, kurie užsiima propagandinių naratyvų, melo, šmeižto, neapykantos sklaida. Matome visuomenininkais besivadinančius veikėjus, kurių visuomeninė veikla reiškiasi kaip neramumų ar riaušių organizavimas ir įžūlios provokacijos, turinčios sukelti chaosą visuomenėje.
Penkta, nepasitikėjimo viskuo ir nusivylimo tiesa dauginimas. Vienas iš putinizmo veikimo būdų, kurio atspindžius matome ir Lietuvoje – sąmokslo teorijų ir nepasitikėjimo tikrove plėtimas. Kremliaus įtaka JAV prezidento rinkimų kampanijos, Brexit referendumo, pandemijos ir daugelio kitų pastarųjų metų procesų akivaizdoje buvo susijusi su nesustabdoma melagingų, iškreiptų ar sukurtų naratyvų kūryba.
Rusija tapo produktyviausia tiesą iškreipiančios ar nepasitikėti viskuo raginančios informacijos srauto tiekėja Vakaruose. Putinizmo principas yra nihilistinis, bet labai paprastas. Ne tiesa yra galia, o galia yra tiesa. Tie, kurie turi galią informaciniame lauke, gali sukurti savo tiesos lauką, kurį sudėtinga pramušti bet kokiu apeliavimu į kritinį mąstymą, mokslinę argumentaciją ar faktus. Autoritetų nėra. Yra tik nuolatinis demaskavimas ir pažadas, kad po demaskavimo seks visuotinis teisingumo įgyvendinimas. Tokiu principu gyvena ir kai kurie mūsų bendrapiliečiai.
Tai tik penki pagrindiniai bruožai. Ties jais galima plėtotis ir toliau, bet čia norėjau suteikti tam tikrus kontūrus vėlesnei diskusijai ir pirminiam permąstymui. Apibendrinkime.
Putinizmas yra galios ideologija. Ta galia yra ne kūrybos, o naikinimo galia. Šios naikinimo galios akivaizdoje mažesnės valstybės, tautos, mažiau galios siekiančios ar net jos savanoriškai atsisakančios būtybės vertinamos kaip nevertos savo egzistencijos. Putinizme ne tiesa ar žinojimas yra galia, bet galia yra ir tiesa, ir žinojimas. Demokratija yra grėsminga pamatiniu savo įvairovės, kritinio mąstymo, daugelio perspektyvų siekiu. Todėl demokratiją reikia naikinti naudojantis jos pačios instrumentais.
Lietuvoje mes matome nemažai tokio flirto su putinizmu. Tai nereiškia aklų simpatijų pačiam Putinui, bet labiau tylų ir net nenorimą pripažinti pasidavimą siūlymui ardyti demokratiją, stabdyti jos plėtrą savo pačių rankomis. Ar tai kiltų iš aklo ryžto ginti tradiciją, priešintis liberalėjančiam pasauliui ar tiesiog individualaus nusivylimo, nevilties, baimės, įsižeidimo ir po jų sekančių galios, keršto, destrukcijos siekio. Pats laikas apsidairyti ir pamatyti, kiek putinizmo tvyro aplinkui ir kaip lengvai mes jam atsiduodame.