Valstybinių egzaminų laikotarpis kasmet sugrąžina prie panašių temų. Nuo svarstymų apie egzaminų lengvumą ar sunkumą iki „Delfi piliečio“ laiškų apie abiturientų siaubą, baimę, nerimą ir sužlugdytus gyvenimus, susidūrus su pirmuoju rimtesniu vertinimu ilgoje gyvenimo vertinimų grandinėje.
Viena iš didžiausių problemų, kurią matau Lietuvos švietimo sistemoje – atotrūkis nuo tikrovės. Šis atotrūkis nuo tikrovės labai gerai atsiskleidžia būtent egzaminų laikotarpiu. Užtenka paskaityti vadinamojo samprotavimo rašinio temas.
Šiemet samprotavimo rašiniui buvo pasiūlytos dvi temos: „Kur yra riba tarp pokšto ir patyčių?“ ir „Ar menas gali pakeisti tikrovę?“. Literatūrinio rašinio temos: „Švenčių reikšmė literatūroje“ ir „Kartų santykiai literatūroje“.
Visos šios temos dar buvo pririštos prie dviejų rekomenduojamų autorių, iš kurių bent vienu remtis iš tiesų ne rekomenduojama, o privaloma. Vertinimo aprašyme nurodyta, kad nesiremiant nė vienu iš nurodytų autorių vertintojas moksleivio darbą gali vertinti nuliu.
Kitaip sakant, jei rašydami apie simbolizmą remsitės ne Vincu Mykolaičiu-Putinu ir Jurgiu Baltrušaičiu, o Charlesu Baudelaire‘u ir Stephane‘u Mallarme – prisižaisite su likimu.
Oficialiai skelbiama, kad tokiuose rašiniuose prašoma atskleisti „pilietines, egzistencines, pasaulėvokines ir pan. problemas“, bet ar išties tokioje formoje glūdi samprotavimo, kultūrinio konteksto pateikimo laisvė?
Paradoksalu, bet valstybinis anglų kalbos egzaminas vyko aktualizuotame koronaviruso kontekste. Tuo metu lietuvių kalba reikalaujama reikšti mintis ir argumentuoti kalbant apie temas, kurių aktualumas sunkiai suprantamas dabartyje gyvenančiam jaunam žmogui.
Ne paslaptis, kad moksleiviai tiesiog „iškala“ tokių samprotavimo rašinių rašymo techniką. Dažnai repetuojama jau numanant, kurios rašinio temos gali atsikartoti. Kartais tiesiog bandoma pasirengti taikant į numanomą plačią temą ir vėliau rašant pritempti ją prie pateiktosios.
Ir iš tiesų, koks skirtumas, apie ką rašysi, jei tau pasiūloma tokia plati ir banalumo lukšto nepralaužianti tema apie tai, ar menas keičia tikrovę? Užtenka pakartoti klišinius teiginius, kad žmogaus dvasinis pasaulis labai svarbu, idėjos keičia realybę, menas įkvėpia, o menininkai yra vizionieriai, ir kelias į patenkinamą ar net gerą pažymį jau atviras.
Vertinime pažymima kultūrinio konteksto būtinybė suskliaudžiama iki privalomų autorių ratelio. Kitaip sakant, kultūrinis kontekstas privalomas, bet prašome kontekstą susisiaurinti iki mokytojų atpažįstamų ir vadovėliuose sukaltų autorių. Bet kokie bandymai pažvelgti per tau pačiam svarbių kūrėjų darbus yra ne tik nepageidautini, bet ir baustini.
Tokios griežtos ribos teisinamos tuo, kad egzaminas privalo sukurti lygias galimybes vertinimui ir nubrėžti tam tikras ribas. Žinoma, kas nutiks, jei kiekvienas imsis aptarinėti sau aktualias eilutes Kanye West ar Billie Eilish kūryboje.
O vis dėl to. Ar samprotavimu neturėtų būti vadinamas procesas, kai atsispiriama nuo aktualių klausimų? Ar esmine samprotavimo sąlyga ir nėra galimybė pačiam formuluoti klausimą? Ar kultūrinis kontekstas nėra toks platus, kad jame galima atrasti vietos ir suderinti net ir iš pažiūros nesuderinamus dalykus?
Mano nuomone, dabartinė valstybinio lietuvių kalbos egzamino forma yra per daug atsargi. Joje niekaip neužfiksuota samprotavimui būtina mąstymo ir kultūrinių kontekstų pasirinkimo bei argumentavimo laisvė.
Jauni žmonės šį egzaminą priima ne kaip mąstymo patikrinimą, o kaip atkartojimo, prisitaikymo prie griežtų sąlygų, reikalavimų ir trafaretinės kalbos išbandymą. Tai ne kūrėjo ugdymas, o taisyklėse ir ribojimuose įkalinto pavaldinio muštras.
Mano gyvenimas neatsiejamas nuo rašymo. Ir per šiuos dešimtmečius nuo mokyklos suolo iki apžvalgininko vaidmens patyriau, kad rašymo ir samprotavimo malonumą sukuria temos pasirinkimo, jos plėtojimo, kontekstų pritaikymo laisvė.
Tik tokioje laisvėje gimsta kažko verti tekstai, kuriais gali didžiuotis bent akimirką, prieš atiduodamas juos auditorijos skaitymui ir vertinimui.
Šio komentaro pavadinime paslėpta nuoroda į vieną iš žymiausių filosofinių veikalų žmonijos istorijoje – Rene Descarteso „Samprotavimai apie metodą? Šioje knygoje užfiksuota viena geriausiai žinomų ir dažniausiai cituojamų filosofinių tezių, universalusis metodas: „Mąstau, vadinasi, esu.“
Dabartinė egzaminų forma verčia suabejoti, ar mes suteikiame galimybę jauniems žmonėms patvirtinti savo egzistavimą ar tik reikalaujame jų atkartoti svetimus kalbos konstruktus, svetimas mintis bei patirtis.