Tie, kurie domisi istorija, galbūt žino ir pilną šio F.D. Roosevelto pasisakymo variantą. „Tad, pirmiausia, leiskite man išreikšti tvirtą įsitikinimą, kad vienintelis dalykas, kurio turėtume bijoti, yra pati baimė – neapsakomas, neprotingas, nepateisinamas siaubas, kuris sustabdo pastangas, būtinas paversti traukimąsi proveržiu.“
Dar kovo mėnesio 15-ąją dieną priimtame Europos Sąjungos sankcijų pakete buvo įvesti ribojimai rusiškam plienui ir kitiems juodųjų metalų produktams. Rusija buvo informuota apie šiuos ribojimus, kurie turėjo prasidėti nuo birželio 17-osios dienos.
Panašu, kad šiuos ribojimus pramiegojo tiek pati Rusija, tiek mūsų pačių viešoji erdvė. Prasidėjęs sankcijų įgyvendinimas nemaloniai sukrėtė Kremlių ir privertė svaidytis jau kasdienybe tampančiais grasinimais apie „ne tik diplomatinį atsaką“.
Keista, bet kažkodėl Rusijos paskleista formuluotė apie „Kaliningrado blokadą“ tapo ir Lietuvos žiniasklaidos antraščių dalimi. Naujienai sklindant, tokią pačią formuluotę pasirinko ir dalis Vakarų žiniasklaidos, pateikdama savo skaitytojams tokį kontekstą, kuris leidžia susidaryti įspūdį, lyg Lietuvos politikai užsiima savivale ar net sąmoningai provokuoja Rusiją konfliktui.
Keisčiausia, kad šios formuluotės ir Kremliaus keliama isterija susuko galvas ir daliai Lietuvos politikų. Buvęs premjeras Saulius Skvernelis staiga pradėjo svarstyti, ar ES priimtų sankcijų taikymas nėra „nacionalinis performansas“. Prie jo prisijungė ir protežė Europos komisaro poste Virginijus Sinkevičius, pradėjęs kalbėti ir apie galimybę išvengti Kaliningrado dilemos, ir apie „nepasiruošimą reaguoti į grasinimus“.
Likus kelioms dienoms iki karo Ukrainoje suliepsnojimo, vienu balsu raginę nešvaistyti lėšų krašto apsaugai, dabar opozicijos politikai reikalauja skubiai pristatyti į Lietuvą sąjungininkų brigadą arba krašto apsaugos ministras bus verčiamas iš posto.
Užteko Rusijos propagandos mašinai kiek rimčiau atkreipti dėmesį į Kaliningrado klausimą ir Lietuvos poziciją, kai daliai mūsų politinio elito susuko vidurius. Pradėta kalbėti apie tai, kad reiktų neprovokuoti konflikto, ieškoti kažkokių patogesnių išeičių, o gal net palengvinti tą sankcijų naštą. Dėl šventos ramybės.
Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad ne tik žmogaus teisių ar europinių vertybių klausimais pradedame blaškytis ir stokojame politinės valios veikti. Taip pat staiga pasimiršta ir tai, kad esame Europos Sąjungos ir NATO politikos dalimi.
Dabar būtina solidi Lietuvos laikysena ir pasitikėjimas savimi. Galima turėti skirtingus požiūrius į veikimo metodus, bet bendruose principuose neturėtume pradėti kalbėti baimės ar avantiūrizmo kalba.
Nuo pat vasario 24-osios gyvename ne tik kontekstinio karo Ukrainoje, bet ir realios grėsmės šiam karui plėstis sąlygomis. Panašu, kad kai kas kalbas apie „ir mūsų kovą“ laiko metafora, o gal net jau nustūmė į užmarštį.
Lėtai, bet vis labiau juntamai Rusiją smaugiančios sankcijos neišvengiamai palies Kaliningrado srities klausimą. Bet Kaliningrado sritis yra ta pati visas tarptautinės teisės normas ir susitarimus laužančios Rusijos dalis, kuriai išlygų negali būti.
Visi teoriniai pasvarstymai apie tai, kad jautrus Rusijos eksklavo klausimas gali provokuoti ją neracionaliems veiksmams, atsimuša į faktą, kad Kremliaus veiksmai jau seniai peržengę racionalaus elgesio ar bent kiek argumentuoto svarstymo ribas.
Vienintelis Putino Rusiją vis dar atgrasantis dalykas yra stipraus atsako baimė. Tokio atsako, kuriam scenarijaus nėra pasirašiusi ir pati Kremliaus propaganda, mėgstanti galios poziciją, bet ne neapibrėžtumą.
Arba mes esame nusiteikę principingai laikytis bendros sankcijų politikos ir pasitikėti sąjungininkų pasirengimu ir valia padėti mums visose situacijose, arba tapsime ne tik žaislu Kremliaus propagandos kurstomose intrigose, bet ir pradėsime kenkti patys sau.
Džiugu, kad solidžią laikyseną šiuo klausimu pademonstravo ir Lietuvos prezidentas, pabrėžęs, kad „opozicijos bandymai laimėti politinių dividendų šioje situacijoje yra neatsakingi“. Vadinasi, bent jau kažkokią ribą valstybingumo klausimu galime užbrėžti.
Labiausiai neramina tai, kad neturėdami ko bijoti, pastaruoju metu vis labiau pasiduodame tam neapibrėžtam nerimui. Kaip pasakytų F.D. Rooseveltas, baimei dėl pačios baimės. O baimės kurstymas tampa pavojingu žaidimu viešojoje erdvėje.
Šį žaidimą žaidžia ne tik politinių paraščių veikėjai, atvirai užsiimantys nebaudžiama antivalstybine veikla, bet ir kai kurie garbingą Seimo nario vardą nešiojantys politikai.
Rusija maitinasi šia viešai transliuojama baime ir bando išnaudoti visus galimus nesutarimus, parodytą neužtikrintumą. Turime puikią progą pademonstruoti, kad nenorime kartoti ne kartą įsivardintų ir išgyventų istorinių klaidų. Nesudrebėti, neieškoti patogios pozicijos ir neaukoti principų ar net suverenumo dėl uoliai kurstomo baimės jausmo.