Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pranešime pateikta informacija, tikriau, informacinė migla, išjudino net tuos, kurie paprastai restoranų reikalais nesidomi: viena „Michelin“ žvaigždė 2024 metais spindės, tikrai.
Tiek žinių, panašiai kaip ir su kai kurių kandidatų į prezidentus apsisprendimo skelbimais. Ten, su ta balta žvaigždele raudoname fone – daug paslapčių. Atskleisti negalima. Kiek kainuoja? Kainuoja! Vyriausybė informuota, derybos vyksta. Kokiais ginklais bus ginkluoti Vokietijos bundesvero brigados kariai? Daugiau ar mažiau mes tai žinosime. Apie „Michelin“ strateginius ginklus, sutartis, derybas, kaštus žinosime gerokai mažiau. Arba nieko. Nes tai paslaptingas, kone mistiškas verslo subjektas.
Patys pagalvokite: šimtinę algą ir komandiruotpinigius gaunantį „Michelin“ koncerno inspektorių varinėja po Europą, kuris užsuka bent po kartą į 2326 žvaigždėtus restoranus, papietauja, pavakarieniauja, susimoka, parašo ataskaitą. Jie, nežinomi valgytojai – anonimai, nes neprisistato, nepasigiria, išskyrus keletą anekdotinių atvejų, kai gudruoliai pakišdavo patikliems restoranų savininkams padirbtą pažymėjimą su titulu „Inspecteur de la Guide Michelin“.
Niekas niekada nežino, kada jie užsuks į restoraną, ką nuspręs, ką parašys. Nuteis ar išgarbins. Kurį restoraną rinks į elitą, o kurį nubaus.
Galiausiai tie jų parašymai anaiptol neprimena vietinės maisto kritikos produkcijos. Imkime dvi žvaigždes pelniusio Romos restorano tekstinį aprašymą: 15, viso labo 15 mobiliojo telefono ekrano eilučių ir techninė informacija apie darbo laiką, parkingą. Jokių širdį purtančių istorijų apie vertintojo asmenines simpatijas, antipatijas, aromato ir skonio lūkesčius, jokių įžvalgų, nuotaikų. „Guide Michelin“ maisto literatūra neužsiima! Viskas trumpai, aiškiai, be emocijų. Keliauji, vakarieniauji, nakvoji, teisingai išleidi pinigus.
Ką Lietuva gaus iš šio 1900 metais gimusio, nelabai šiuolaikiško, popiežiškosios konklavos aromatu kvepiančio projekto?
Gaus labai daug – prestižą. Iki šiol mes turėjome beveik visus vakarietiškojo top lygio valstybės atributus: Europos Sąjungą (ES), Europos Parlamentą, ES valiutą, NATO, Eurolygą, svaiginančias espreso kavos ir nekilnojamojo turto kainas bei daugybę kitų apčiuopiamų ir neapčiuopiamų gerovės rodiklių. Trūko šito – narystės „Michelin“ restoranų klube.
Į jį priima tik turtingus arba labai turtingus. Daugiausia žvaigždėtų restoranų turinčių miestų penketas atrodo taip: 1. Tokijas, 2. Paryžius, 3. Kiotas, 4. Osaka, 5. Niujorkas. Japonai – absoliutūs lyderiai, vienas „Michelin“ žvaigžde padabintas restoranas tenka 61 tūkstančiui gyventojų. Antroje vietoje – Liuksemburgas: 70 tūkstančių valgytojų tenka vienas „mišleninis“. Trečioje, be abejo, Šveicarija, ketvirtoje – Belgija. Penktoje – mikroskopinė Malta.
Kita vertus, Estija su trimis „mišleniniais“ restoranais ir 1,3 milijono gyventojų atrodo visiškai neblogai. Arba Latvija su vienu. Ir todėl dabar turėtų būti aišku, kodėl mes – tradiciniai cepelinų ir šaltibarščių valgytojai – negalėjome netapti prestižinio restoranų klubo nariais. Suveikė sveikas, sportinis principo reikalas: estai – ten, latviai – ten, vadinasi, mes irgi būsime ten. Paskutiniai, neskubėdami, bet būsime.
Ką dar be vakarietiško prestižo auros gausime iš raudonojo restoranų gido? Kadangi su „Michelin“ padangų koncernu derasi Ekonomikos ir inovacijų ministerija, reikia manyti, specialistai pasiskaičiavo. „Michelin“ gidas tarsi magnetas traukia pinigingąjį turizmą.
Yra pasaulyje žmonių, kurie kasmet aplanko visus trižvaigždžius restoranus. Kiek jų yra? Kažkiek. Yra žmonių, kurie pamatę naują žvaigždę kraunasi lagaminus, perka lėktuvo bilietą, užsisako viešbutį, vakarieniauja. Kiek jų yra? Kažkiek.
Šiaipgi estai yra praktiški žmonės. Jeigu ėmėsi šito reikalo, vadinasi, skaičiavo. Domėjausi, kokius pinigus „Michelin“ reitingai krauna sureitinguotiesiems ir kas iš to galiausiai laimi. Turizmo statistikos agentūros JFC duomenimis, trečioji pagal žvaigždėtų restoranų skaičių valstybė yra Italija. 385 „mišleniniai“ restoranai prasuka 280 milijonų eurų metinę apyvartą. Vidutinė vieną žvaigždę pelniusio restorano apyvarta apytikriai siekia 728 tūkst. eurų.
Turizmo analitikai primena: žvaigždėto restorano svečiai – pasiturintys keliautojai. Todėl vienas „Michelin“ restoranas gali generuoti tiek pat apyvartos įvairioms turizmo sektoriaus paslaugoms – pirmiausia, žinoma, viešbučiams. JFC duomenimis, vienas žvaigždėtas restoranas generuoja vidutiniškai 2770 nakvynių viešbučiuose per metus. Neatsitiktinai 36 proc. gide reitinguojamų restoranų susieti su aukštos klasės viešbučiais.
Nors nebūtinai. Italijos pavyzdys sako, kad pastarųjų metų tendencija yra tokia: „mišlenas“ mažame miestelyje. Kaime. Yra netgi sudarytas mažiausių „Michelin“ miestelių reitingas. Pirmauja Seralunga D‘Alba Pjemonto regione: 517-ai kaimelio gyventojų tenka dvi restorano „El Rei“ žvaigždės, arba viena žvaigždė 258 gyventojams! Užmerkiu akis ir įsivaizduoju: Merkinėje yra tūkstantis gyventojų. Jiems pagaliau tenka autentiškosios „Šilo kopos“ (pradžiai) viena prancūzų gido žvaigždė.
Atsimerkiu: Lietuvoje maisto žinovai kaimo vengia. Gastronominės autentikos ieško trumų–aštuonkojų–wagyu kombinacijose. „Michelin“ inspektoriai šitą egzotiką, matyt, pristabdys. Nes trumų–aštuonkojų–wagyu kombinacijų jie prisiragauja tarp Lisabonos ir Berlyno. Kažin, ar savo keliautojams jie siūlys Apulijos buratos šviežumo ieškoti Kaune ar Vilniuje.
Dar apie „mišlenų“ klientus ir jų pinigus. Vienas gide reitinguotas Italijos restoranas per metus sulaukia vidutiniškai 6318 klientų. Bet ar tiesa, kad vakarienė * arba *** restorane taps eiliniam valgytojui neprieinama, beprotiškai brangia pramoga? Netiesa.
Yra išskirtinai brangių, bet yra ir tokių „mišlenų“, kurie eiliniam restoranus lankančiam vilniečiui pasirodytų, kaip čia pasakius... nepadoriai pigūs. Tarkime, Italijoje, Kampanijos regione restoranas „Il Papavero“ (it. Aguonos žiedas), įvertintas viena žvaigžde, siūlo penkių patiekalų meniu už nepadorią 50 eurų sumą. Arba tris žvaigždes pelnęs šefas Niko Romito savo restorane „Reale“ sukūrė 13 patiekalų meniu, kaina – 190 eurų. Skaičiuojame: 14,61 euro už vieną patiekalą, meno kūrinį! Išvada: pasauliui toliau girsis restorane paklojusieji 500 eurų nebent „mišlen“ žmonės be fantazijos!
Kai kurie Lietuvos restoranai, patekę į raudonąjį gidą, praturtės. Dairausi į Italijos statistiką: pirmoji „Michelin“ žvaigždė – apyvarta padidėjo 53 proc.; antroji – plius 18,7 proc.; trečioji – plius 25 proc. ir nebloga – maždaug 1,5 milijono eurų – apyvarta.
Priminsiu: „Michelin“ gidas – tai ne vien žvaigždėtieji, jų ten gal tik 20 proc. Dar yra „Bibai“. Ir šiuo atveju mūsų laukia dar vienas kokybinis šuolis: teks susitaikyti su tuo, kad ieškantys unikalių skonio potyrių yra gurmė (pranc. gourmet), o mėgstantys skaniai, sočiai pavalgyti yra viso labo gurmanai (pranc. gourmand). Jiems ir skirta „Bibų“ informacija apie restoranus, kuriuose galima skaniai ir sočiai, ir nelabai brangiai – ne daugiau kaip už 35 eurus – papietauti.
Beje, kodėl prancūzai šiuos restoranus taip keistai, onomatopėjiškai pavadino? „Bib“ yra „bibendum“ santrumpa. O „bibendum“ yra lotyniško Horacijaus posakio nunc est bibendum – dabar reikia išgerti – žodis. Spėju, kad kandidatas į prezidentus Aurelijus Veryga „Bibuose“ dėl suprantamų priežasčių nesilankys. Bet tai – jo specifinio elektorato problema.
Ką dar mums dovanos „Michelin“ žvaigždžių šviesa? Būčiau pamiršęs: garsių šefų intrigas, gandus ir apkalbas, sveiką ir nesveiką konkurenciją, isteriją, o gal net ir savižudybę dėl prarastos žvaigždės, euforiją ir arogantišką pasipūtimą dėl gautos žvaigždės, tolesnę valgytojų priešpriešą ir pasidalijimą į kastas: gurmė, gurmanai ir cepelinų garbintojai.
Oi, visko dabar bus. Ekonomikos ir inovacijų ministerija žino, ką daro: sumokės „Michelin“ padangų koncernui (metinė apyvarta 23,3 mlrd. eurų) pusę milijono gero skonio eurų už žvaigždes ir pamatysite – gyventi bus šviesiau ir skaniau.