Nors dabar – Adventas, bet jau artėja didysis maisto ir gėrimų vartojimo, receptūrų aptarimo metas. Skaitytojai manęs klausinėja, kodėl nerašau arba mažai rašau apie maistą, apie restoranus. Reikia pripažinti: šis žurnalistikos žanras po truputį nyksta.
Vakaruose mažėja restoranų gidų pardavimai, susidomėjimas „Michelin“ žvaigždelių dalybomis traukiasi į specifinę gastronomijos adeptų nišą. Pas mus ir toliau vyrauja amžina sovietinė „dėl skonio nesiginčijama“ aksiomų sistema, nuostabi nuomonių demokratija, kai visi gali į feisbuką parašyti, ar buvo skanu. Netgi tie, kurie neatskiria obuolio nuo kriaušės, Modenos aceto balsamico tradizionale nuo „balzamyko“ iš prekybos centro.
Bet pietūs ten – nacionalinėje įstatymų leidžiamosios valdžios institucijoje – yra įvykis. Ką valgo Seimo deputatai? Už kiek jie ten valgo? Ar sveikai valgo? Ar skaniai? Ką geria ir ko negali? Tai klausimai, kurie žmonėms rūpi, nes valgo šioje ašarų pakalnėje visi. Apie tai reikia parašyti? Pabandom?
Štai jums anekdotas politpietų tema. Klausimas: kuo skiriasi Italijos Deputatų rūmai nuo Lietuvos Seimo? Atsakymas: niekuo. Ir viename, ir kitame parlamente valgoma lazanija. Ne lietuviškos lazankės, o lazanija. Nors gerai pagalvojus, Vilniuje nei lietuviškos lazankės, nei klasikinė itališka lasagna, nes tas patiekalas truputį itališkas, truputį lietuviškas – su varške.
Seimas yra lietuvybės epicentras, be Seimo Lietuva tiesiog negalėtų egzistuoti. Todėl būtų logiška mąstyti taip: tautos išrinktieji turėtų valgyti lietuviškai. Ne tiek skaniai ar sveikai, pigiai ar gudriai, ekologiškai ar mėsiškai – tai ne tiek svarbu. Svarbu kas kita: jeigu mes verkiame dėl tradicinės šeimos likimo, dėl amoralaus „X“ ir „Q“ raidžių vartojimo, dėl teisingos skverų monumentalistikos, dėl rusų kalbos dėstymo mokyklose, tai pradėkime nuo šaukšto ir nuo lėkštės. Ir nuo Seimo kavinės meniu.
Parašiau laišką deputatų maitinimo konkursą laimėjusiai įmonei „Sveikos mitybos partneris“, paprašiau atsiųsti savaitės valgiaraštį. Vaikų darželius, mokyklas ir deputatus maitinanti įmonė, kaip jau buvo įprasta tokio pobūdžio įmonėms, į „laba diena“ neatsako. Garsiai deklaruoja „sveikos mitybos partnerystę“, bet nebendrauja ir taškas.
Teko Seime ieškoti pažinčių. Paaiškėjo štai kas: neblogai jie ten maitinasi. Nebrangiai, dienos pietūs – 6 eurai. Kavos puodelis – tik 1 euras, bet skandalo nematau: Italijos Deputatų rūmuose ir Senate – panašios kavos kainos. Tai maža, nereikšminga politikos privilegija, nors kavos kainų skirtumas pas mus ir Romoje gerokai didesnis.
Žymiai liūdniau Respublikos Seime atrodo į valgiaraštį įkritusi „meksikietiška čili sriuba“ už 1,60 euro. Kulinarinė kelionė aplink pasaulį prasideda! Hola, México! Lietuvos įstatymų kūrėjai laukia kitų naujienų – buritų ir gvakamolių! Jeigu meksikietiška virtuvė Lietuvos Seimo nariams ir narėms būtų per aštri, svarstydami pikantišką sutikimo seksui įstatymą, aptardami ne mažiau pikantišką nekilnojamojo turto mokesčių reikalą tą pačią dieną jie gali nukeliauti į Japoniją.
Nes yra „jautiena teriyaki padaže su daržovėmis“. Kažin, kokios serviravimo rekomendacijos – itališka Bonos Sforzos šakutė ar rytietiškos lazdelės? Deputatai turbūt nekantrauja: kada valgiaraštyje pasirodys sušiai ir sašimiai?
Tęsiame kulinarinę Seimo kelionę, važiuojame iš Rytų link Vakarų. Stabtelėsime Rusijoje. Čia mūsų laukia mažytė sensacija: kovojame su Rusija (feisbuke ir verbaliniu būdu), eliminuojame Šostakovičių iš muzikos, Čechovą iš teatro, „Borjomi“ mineralinį vandenį iš prekybos centrų, bet jiems – Seimo deputatams – paliekame rusiškos virtuvės klasiką – befstrogeną. Skanaukite caro epochos rusų aristokratams skirtą mėsytę ir skanaudami toliau mąstykite apie septintąjį, aštuntąjį sankcijų paketą! Įsivaizduoju: Rusijos ambasada Vilniuje jau išsiuntė į Maskvos MID‘ą šifruotą depešą: „…litovskije deputaty opiat kušajut paruski.“
Į klausimą, ar grafo Stroganovo mėsytė Seimui gaminama su rusiška „smetana“, kaip derėtų pagal receptą, ar su lietuviška grietine, turėtų atsakyti Valstybės saugumo departamentas. Mes juos rinkome, jie prisiekė, prašė Dievo pagalbos, bet ar tam, kad galėtų už 5 eurus rusiškos stroganienos pakrimsti? Į kitą klausimą – kiek šis „Sveikos mitybos partnerio“ siūlomas patiekalas yra sveika mityba – galėtų atsakyti Lietuvos dietologai. Būtų naudinga žinoti.
Važiuojam toliau. Ten, Seime, yra ir šiek tiek Graikijos: „keptų batatų, baklažanų ir vyšninių pomidorų salotos su ‚Feta‘“. Į kurį pasaulio kraštą veda silkė su „Ale Žak“ padažu, tegu sprendžia skaitytojai. Aš deputatų vietoje pasiteiraučiau. Nes pasaulinės kulinarijos festivalis yra įdomus dalykas. „Traškūs kalmarų žiedai su sweet čili padažu“ Lietuva absoliučiai nekvepia, nes tokia, matyt, išrinktųjų maitinimo strategija.
Kad valgydami pamirštų Lietuvą. Beje, šis kalmarų patiekalas nedvelkia ir lietuvių kalba. Kokia nors kukli Vilniaus pakraščių užeigėlė su „sweet čili“ padažu valgiaraštyje dar ir Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos baudelę uždirbtų.
Matote, maistas, panašiai kaip ir sportas, yra politika. Šitai labai gerai žinojo sovietinės virtuvės ideologas Anastasas Ivanovičius Mikojanas. 1940 metais Lietuvą okupavę sovietai pakeitė ne tik filmus kino afišose, poeziją knygose, jie pakeitė ir valgiaraščius Kauno restoranuose. Atsirado balta mišrainė, „pachliobkės“, „padlivkos“ ir žuvies diena. Kai žiūriu į 1968 metų Vilniaus valgyklų tresto meniu, kuriame yra „jautienos befstrogenas“, „kiaulienos natūralus šnicelis“ ir lygiai tą patį randu po 54 metų Lietuvos Respublikos Seimo valgiaraštyje, norisi netikėti. Norisi tarstelėti: „Nejaugi? Taip netoli nužygiavome?“
Jeigu būčiau Lietuvos Respublikos Seimo deputatas, kelčiau klausimą sesijoje: „Ar mes norime, galime pietauti lietuviškai?“ Be teriyaki, be lazanijos, be kalmarų. Su balto varškės sūrio (Europos Sąjungos saugoma kilmės nuoroda!) gabaliukais salotose vietoje graikiškos fetos. Ar toks patiekalo lituanizavimas būtų labai sudėtingas? Brangus? Balsuojame už baltą varškės sūrį vietoje fetos, kas už, kas prieš?
Jeigu būčiau Lietuvos Respublikos Seimo deputatas paklausčiau posėdyje: kolegos, gal pabandome bent čia, Seimo kavinėje, garsinti mūsų ūkininkus? Jeigu jau valgiaraštyje „garnyras“ yra „bulvių košė“, tai gal galime sudaryti tiekimo sutartį su lietuviškais bulvių ūkiais? Su grikių ūkiais? Su lietuviško pieno ūkiais? Ir ūkininkų pavardes, sūrininkų pavardes, mėsininkų pavardes įrašyti į valgiaraštį, kad būtume šalia jų, su jais, jiems?
Kadangi nebūsiu Seimo deputatas, kavinė, matyt, toliau maitinsis pasaulio kulinarijos banalybėmis. Valstybės lyderiams lietuviška maisto tradicija, grubiai tariant, tebus virškinimo organų reikalas. Arba beprasmiškos fanaberijos. Ir toliau monarchams siūlysime tokį „lietuvybės“ skonį: „Ant pomidorų ir trumų aliejaus pakeptas rikotos sūris“. Gal, tarkime, Belgijos karalius nežinojo, koks trumų aliejaus kvapas? Supažindome. Galėjome ir su befstrogeno skonio istorija supažindinti.