„Rusijoje bus žudynės. Bus daug aukų. Bus nuverstų, sušaudytų, pasodintų. Kad ir kaip gaila, bet toks kelias į demokratiją“, – taikų Lenino-Stalino mokymą Putinui paremti apie tai, kad socializmui vystantis klasių kova aštrėja, o kertant mišką skiedros lekia, Niujorke skleidė Tuminas.
Ką daryti Lietuvai, kai Putino režimas antrąkart per šimtmetį vardan tos Rusijos demokratijos pjaus, šaudys, sodins, ir, galimas daiktas, lieps pačiam Tuminui atsivežti Putino saulę?
Tuminas, kuris pripažįsta, kad pats „yra netekęs vilties, tapęs nebereikalingu ir netgi praradęs Europą“, žinojo atsakymą ir į šį geopolitinį klausimą. „Nereikia rusų erzinti. Nereikia jų menkinti.
Nereikia jiems priminti, kad jie meškos, nevalyvi“, – neoriginalią mintį suko Tuminas.
Čia apie tai, ko nedaryti. O ką daryt? Tuminas ragina kalbėtis su Putinu ir visaip jam padėti žmonių pjovimo bei sodinimo darbuose, nes Putinas, kaip Stalinas ar Hitleris, „taip pat nori taikos“.
Tumino autošūvis, Niujorke paleistas į režisierišką koją, Lietuvoje prilygo vidutinio dydžio bombos, numestos į didžiausią šalies bityną, sprogimui. Jaunesni bitinėliai iš dešinės skaldė Tuminui virtualius antausius. Raukšlėtos senos teatrinės bitės, išauklėtos čechoviškos meilės viskam, kas seniai praėjo ir nebegrįš jau, dvasia, spiegė ant dešinesnių bitinėlių, kad šie ant Tumino galėtų varyti nebent tada, jei būtų padarę bent pusę to gero, kurį Tuminas jau padarė. Lietuvai.
Kas tokio nutiko, kad iš avilio pakilo toks lietuvių spiečius?
Nieko tokio, dėl ko reikėtų kelti triukšmą. Rusija visada, pradedant XVIII amžiumi, Lietuvoje turėjo savo agentų. Tai faktas. Gerai apmokamų Judo sidabriniais. Ir idėjiškai ar bent teatrališkai pačiuožusiais stogais. Kaip Tuminas. Kuris bandydamas pateisinti individualų tupėjimą Maskvoje, pamiršo ir tai, kad jo mama kilusi iš Rusijos caro persekiojamų ir į Lietuvą atbėgusių sentikių, todėl įsivaizdina save vos ne antruoju Petru I, kertančiu Rusijai langą į Europą. Kelintą jau?
Nė vienas Rusijos agentas nebuvo vargeta ar tuščia vieta. Jei kalbame apie Tumino nuopelnus. Tai antras faktas. Ar grafai Juozapas ir Simonas Kosakovskiai, vyskupas Masalskis, visi Targovicos konfederatai buvo tuščia vieta? Oi, ne. O Cvirka, L.Gira, A.Venclova, S.Nėris? Tokių nuopelnų Lietuvos dailiesiems menams ir smetoninių premijų pats Tuminas galėtų pavydėti.
Kam reikia beveidžių kolaborantų? Jei didikai ir genijai bus su Maskolija, vargšų nuomonės ir klausti nereikės. Tokia Rusijos valdovų nuomonė, jei ką. Ukrainoje ji nesuveikė, vargšai nusprendė savaip. Vachtangove užsikonservavęs Tuminas to nepastebėjo. Kaip ir putiniškos mirties sėjos Ukrainos laukuose. Toliau sau marksizmo-leninizmo grybą pjauna. Darydamas pusėtiną teatrą tuo pat metu. Grybas ir teatras vienas kitam juk nemaišo. Kaip ir humoras, vertinant Tuminą Niujorke.
– Kas šiandien gali būti blogiau už Putiną?
– Tuminas, Niujorke skaldantis bajerius apie būtinybę žudyti žmones Rusijoje! – sako patriotai.
– O ar gali kas gali būti blogiau už Tuminą? – klausia futbolo fanai prieš rungtynes su Šveicarija.
– Lietuvos futbolas su Kvedaru ir Pankratjevu, tikras k-vėdarynas, – atsako choru Pietų tribūna.
Tuminas galuojasi Vachtangove, ir tegu sau. O štai kvėdarinio futbolo organizavimo negalime pakeisti. Tai kur statysim Tuminą? Jei kalbame apie scenos nuopelnus. Kur sodinsime?
Tuminas pats klestelėjo Rusijos užstalėje. Kurioje, perfrazuojant M.Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ herojų, kuriam visi negeriantys žmonės buvo įtartini, tačiau kuriam, nepaisant to, vis dėlto pasitaikė prie butelio neretai susėsti su įstabiais niekšais.
Tuminas nėra kažkuo labai ypatingas. Tokio Tumino, kurį išgirdome Niujorke, buvimas mums primena tik faktą, kad Lietuva seniai yra Europoje, o Rusija ir Putino užstalėje sėdįs Tuminas, kaip pats pripažino, nebesijaučia Europoje. Kas labiausiai rodo, kad Lietuva yra Europoje?
Ir tai, kad turime tokį režisierių. Kuris XXI a. antrajame dešimtmetyje gali laisvai malti lenininį-stalininį š... apie žmonių žudymą kilnaus tikslo vardan. Tumino turėjimas parodo ir įrodo, kad lietuviai yra tokie pat europiečiai kaip prancūzai. Kurie turi Putino subinlaižį Depardieu ir Sorbonos intelektualų, besižavinčių juodais Pol Poto darbeliais. Kaip vokiečiai, kurių pusė intelektualų kalba kaip Tuminas. Ne blogesni už amerikiečius. Kurių Holivudo žvaigždė Sigalas ir keletas kitų žavesį praradusių kino senukų lenda tokiam pat botulininiam diktatoriui ten, kur nesueina.
Makartizmą pati Amerika atmetė prieš 60 metų. Nėra reikalo jo kartoti Lietuvoje – iš kiekvieno teatrinio tumino daryti Bucheno afrikinį dramblį.
Tuminas yra menininkas. Net jei jis rytoj pasakys, kad reikia išskersti pusę Kelmės ar Endriejavo (o tokia mintis, jei Niujorke žmogus kalbėjo blaivas, būtų logiška), kad Lietuva apsivalytų, jis bus tik pačiuožęs režisierius. Į kurio spektaklius galima žiūrėti atitrauktai nuo jo malamų nesąmonių ir toliau į juos eiti. Arba pritrauktai prie jų ir nebeiti. Lietuva, skirtingai nuo Rusijos, – laisva šalis. Čia nieko nereikia nei pjauti, nei žudyti, nei sodinti.
O kas laisvoje šalyje gali būti blogiau už Tumino norą prievartauti žmones kilnaus tikslo vardan?
Blogiau yra Lietuvos okupacijos 75-mečio iškilmingas minėjimas Seime birželio 15-ąją, į kurį šalies elitą ir užsienio ambasadorius kvietė Seimo pirmininkė. Antras žmogus valstybėje neturi teisės malti tokio pat š... kaip teatro režisierius. Nes tai š..., malamas valstybės vardu. Šešerių metų 0,8 proc. BVP krašto apsaugai, tik popieriuje likę batalionai blogiau. Užknisantis š... malimas šauktinių reikalu yra šimtus kartų blogiau už Tuminą ir kvėdarinį futbolą kartu paėmus.