Laimei, tai neįvyko. Nežinia, kuo ataidėtų pasauliui, o ypač kaimyninėms valstybėms, Rusijoje prasidėjusios tarpusavio skerdynės. Nieko gero nesulauktume nei iš galimos humanitarinės krizės, nei iš pabėgėlių srautų, nei iš branduolinio ginklo neaiškiose rankose.
Galima suprasti tuos, kurie visą savaitgalį linkėjo rusams pajusti savo kailiu tą patį, ką jie sėja Ukrainoje. Galima lengviau atsikvėpti, kad užtarnauti palinkėjimai neišsipildė. Visems saugiau, jei rusiškas imperinis agresyvumas nukraujuos be papildomų pavojingų konvulsijų.
Maršas už teisingumą
Kai Napoleonas, pabėgęs iš tremties Elbos saloje, 1815 m. kovo 1 d. išsilaipino Žydrojoje pakrantėje su tūkstančiu karių, Paryžiaus laikraščiai skelbė, kad iš Viduržemio jūros išlindo Korsikos pabaisa. Karų didvyris maršalas Nėjus žadėjo atvežti Napoleoną į sostinę geležiniame narve.
Tuo tarpu Napoleonas žygiavo link sostinės, o prie jo branduolio jungėsi vis nauji ir nauji daliniai. Pulkai, turėję ginti Grenoblį, perėjo į jo pusę. Kovo 14 d. prie Napoleono prisijungė ir Nėjus su savo daliniais. Kai Napoleonas be mūšių įžengė į Paryžių, karalius Liudvikas XVIII pabėgo, o laikraščiai skelbė, kad grįžo imperatorius.
Galbūt tokio žygio tikėjosi J. Prigožinas, žinantis kariaujančioje rusų armijoje išplitusį nepasitenkinimą nesėkmingu karu. Du pagrindinius kaltuosius dėl žadėtos ir nutolusios pergalės Prigožinas įvardijo, o penktadienį paskelbė, kad kyla į žygį nuversti kenkėjus gynybos ministrą Sergejų Šoigu ir Generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą.
JAV spauda paskelbė, kad apie šį J. Prigožino planą JAV žvalgyba žinojo nuo birželio vidurio ir informavo aukščiausius šalies pareigūnus birželio 21 d. Spaudos pranešimuose – matyt, cituojant savo šaltinius – žygis vadinamas ne maištu (angl. mutinity, revolt), o silpnesniu žodžiu „iššūkis“ (angl. challenge). J. Prigožinas nuo pirmo pranešimo kartojo, kad tai – ne maištas, o maršas už teisingumą.
Visuomenėje, kurioje neveikia teisės viršenybė, teisingumas yra tyliai išsvajota geidžiamybė. Po teisingumo vėliava lengviausia sutelkti didžiąją masę iš bedalių. J. Prigožinas nurodė taikinius savo įsivaizduojamiems palaikytojams: riebias užnugario žiurkes ir – jau konkrečiai, su adresu – oligarchus iš Rubliovkos Pamaskvėje.
Kaip Leninui jo balti rankogaliai netrukdė maustyti liaudies ir skelbtis darbininkų vadu kovoje prieš buržuaziją, taip milijardieriui Prigožinui jo turtai netrukdė šaukti piktų ir nusivylusių rusų į kovą prieš turtuolius. Pirmasis troško bet kokia kaina įgyvendinti savo maniakiškas idėjas, antrasis visų pirma gynė savo kruviną verslą. Man nežinoma, ar J. Prigožinas turi bent kokių abstraktesnių idėjų.
Grėsmė Prigožino armijai
Įvykis, privertęs J. Prigožiną nuo užgaulių parėkavimų prieš bloguosius generolus pereiti prie radikalaus veiksmo, buvo gynybos ministro įsakymas visiems privačių karinių kompanijų samdiniams sudaryti sutartis su gynybos ministerija iki liepos 1 d. Kitaip tariant, verslas uždaromas. Leido užaugti, tada atima – lygiai taip Rusijoje prie Vladimiro Putino atimta tūkstančiai įmonių, iš kurių didžiausia buvo Michailo Chodorkovskio „Jukos“. Tik šįkart įmonė pasitaikė aštriadantė ir pasipriešino.
Sužinoję apie gynybos ministro įsakymą, „vagneriai“ susirinko į vadų tarybą. Po jos J. Prigožinas bandė kreiptis į Gynybos mininsteriją, bet niekas jo neklausė. „Vagneriams“ galutinai tapo aišku, kad ant jų padėtas kryželis. Išvadas galėjo pasidaryti iš savo asmeninės patirties.
Didelė dalis vadų tarnauja „Vagneryje“ nuo jo sukūrimo ir veikė Donbase 2015 m. Tada be kitų darbų jie Kremliaus nurodymu gaudė ir naikino nesuvaldomus vietinių separatistų vadus. 2023 m. birželį buvę vykdytojai atsidūrė priešingoje pusėje. Atėjo eilė utilizuoti juos pačius. Vildamiesi būti išgirsti savo krikštatėvio V. Putino ir pabrėždami, kad jie už gerąjį carą, bet prieš bloguosius generolus, jie kruopščiai pasirengė savaitgalio akcijai.
Kaip žinome iš ilgų stalų ir gilių bunkerių, iš antrininkų ir iš tuščių gatvių keliems žingsniams paėjėti, V. Putinas paranojiškai rūpinasi savo saugumu. J. Prigožiną jis prisileido taip arti, kad šis jam tiekdavo maistą ir galėjo patarnauti, stovėdamas su peiliu ir šakute rankoje per žingsnį nuo V. Putino. Dėl to gavo Virėjo pravardę. Vėliau būtent jam leido kurti privačią armiją, kuri vykdytų valdovo nurodymus. Nežiūrint to, į artimą ratą J. Prigožinas nepateko. Jam buvo paskirtas ištikimo šuns kilimėlis prie durų, bet ne kėdė prie pasitarimų stalo.
Apsvaigęs nuo išaugusio populiarumo šuo ėmė per garsiai ir netinkamai loti, todėl šeimininkas leido jį nugesinti. J. Prigožinas stojo ginti savo vietos po saule ir įrodinėti, kad yra nepakeičiamas.
Pirmame pranešime po žygio į Maskvą pabaigos jis teigia parodęs su saviškiais „meistrišką klasę“, kaip reikia veikti: per parą jie įveikę 780 km atstumą, kuris 2022 m. vasario 24 d. skyrė Rusijos kariuomenę nuo Kyjivo. Jei tenai būtų buvę tokie kariai, kaip „vagneriai“, giriasi J. Prigožinas, „specoperacija“ galimai būtų pasibaigusi per parą.
Jis rimtai dėsto, kad ginkluotai kolonai normalu važinėti po valstybę, numušinėjant per arti atsiduriančius karinius orlaivius ir taip demonstruojant savo sugebėjimus. Galima pagrįstai manyti, kad J. Prigožinas gerai žino, kokią kalbą supranta V. Putinas, ir prabilo į savo bosą ta kalba.
Virėjo lentynės su laiku
Maršalui Nėjui Napoleonas rašė laišką. Į pulką, užtvėrusį jam kelią prie Grenoblio, Napoleonas kreipėsi emocinga kalba. Nėra jokių žinių, kad J. Prigožinas būtų ką nors įkalbinėjęs jungtis prie savo žygio. Rostove jis su pasitenkinimu paminėjo, kad kelios dešimtys savanorių jau prisijungė, bet jokių masinių perėjimų taip ir nesulaukta.
Kelyje Rostovas–Maskva menkai ginkluota kovai prieš oro taikinius (vienas komplektas „Pancir“) kolona buvo taikinys ir atakos lėktuvams, ir raketoms. Ar kolonos nelietė todėl, kad cirkas turėjo tęstis, ar todėl, kad teisingumo maršo dalyviai žuvę nevirstų šventaisiais, ar bijojo uždegti didesnį laužą? O gal todėl, kad V. Putinui J. Prigožinas yra „kalė, bet sava“?
Labai gerai informuotas apie J. Prigožiną žmogus iš Maskvos man yra pasakojęs mėgstamą „Vagnerio“ savininko žaidimą. Sėda J. Prigožinas į savo automobilį Maskvos centre ir sako vairuotojui: „Turi tiek ir tiek minučių mane nuvežti ten ir ten. Jei nespėsi, nuo rytojaus esi atleistas iš darbo“. Vairuotojas lekia gatvėmis kosminiu greičiu, rizikuoja ir savimi, ir keleiviu, o tas stebi laiką. „Suspėjai! Šaunuolis, dirbsi toliau“, – pasako šlapiam nuo įtampos vairuotojui, kai šis laiku pasiekia nurodytą tikslą.
Šeštadienį J. Prigožinas lygiai taip pat be atodairos ir apimtas azarto lėkė link Maskvos, nors galėjo ištikšti bet kuriame kilometre. Sustojo ir apsigręžė kažką susitaręs. Iš pradžių pranešta, kad jam leidžiama pasitraukti į Baltarusiją. Po paros papildyta, kad su juo pasitraukti galės ir norintys „vagneriai“. Iš Sergejaus Lavrovo lūpų išgirdome, kad „Vagneris“ tęs veiklą Afrikoje. Būtent ten yra didžiosios J. Prigožino pinigų kasyklos. Rodosi, jas jam paliko. Kaltinimai maištu atšaukti, nors V. Putinas per penkių minučių kreipimąsi šeštadienio rytą penkis kartus paminėjo žodį „išduoti / išdavystė“.
Laukia antras veiksmas?
J. Prigožino žygis be jokios abejonės parodė Rusijos kaip valstybės silpnumą. Tokį maršą galima įsivaizduoti pusiau žlugusiose valstybėse, bet ne ten, kur struktūros yra tvirtos ir gerai veikia. Užimti Pietų karinės apygardos štabą reiškia užvaldyti smegenų centrą, koordinuojantį karo veiksmus Ukrainoje, ir ten esančią slapčiausią informaciją. Savo romane „Juodas sniegas, raudonas dangus“ aprašau Rostovą, pilną Rusijos karinės žvalgybos ir armijos karininkų, savo veikla dengiančių pietų Rusiją, Kaukazą, Ukrainą ir Padniestrę.
Valstybės silpnumą rodo pats žygio faktas. Kitas dalykas yra žygio suvaldymo vertinimas. V. Putinas giriasi apsaugojęs šalį nuo kraujo upių. Trumpam laikui šis paaiškinimas vidaus auditorijoje turėtų veikti, nes rusai nenori kraujo savo kieme. Jiems patinka lieti svetimą kraują ne Rusijoje.
Bet vėliau grįš nustumtas į pašalį klausimas – kaip išvis galėjo kilti maištas, kas per vadas yra V. Putinas, jeigu nesusekė išsišokėlio ir nesutramdė išvakarėse? Be to, pats sako, kad grėsė daug kraujo, – reiškia, yra daug nepatenkintųjų, daug maišto palaikytojų.
Jei apie J. Prigožino planus žinojo JAV, nėra abejonių, kad apie juos žinojo ir FSB. Juk neatsitiktinai maišto dienos pradžioje FSB viename Peterburgo kiemų aptiko miniveną, prikimštą grynųjų, o greta – kelis padirbtus J. Prigožino pasus. Iliustruotą reportažą apie radinį paskelbė Peterburgo portalas fontanka.ru, bet po kelių valandų publikacija buvo išimta be paaiškinimų.
Jei FSB kuravo maištą, kodėl bandymas sustojo? Vienas atsakymas – J. Prigožinas nėra lengvai valdomas; antras – per grasinimus šeimos nariams galėjo būti pažaboti „Vagnerio“ karininkai. Trečias – operacija nesibaigė.
Kas vyks Baltarusijoje?
Labiausiai nustebino krizės metu pasirodęs Aliaksandras Lukašenka kaip tarpininkas. Šitas amžinas melagis aiškino, kad pasinaudota jo 20 metų trunkančia pažintimi su J. Prigožinu. Bet jokių ryšių tarp jų nėra nustatyta, o su „Vagneriu“ A. Lukašenka susidūrė Minske 2020 m., kai savaitė prieš rinkimus areštavo lėktuvo laukusius 33 samdinius. Iš pradžių išsigandęs diktatorius įtarė juos atvykus nuversti jį patį, bet vėliau tyliai visus atidavė Rusijai.
Taigi, prieš trejetą metų „Vagnerį“ A. Lukašenka laikė grėsme sau. Dabar įsileidžia juos su vyriausiu vadu į Baltarusiją. Ar V. Putinui pavyko sužaisti didelėmis A. Lukašenkos ambicijomis ir užmigdyti jo atsargumą? Juk dabar Batka pučia žandus kaip didysis krizės Rusijoje reguliuotojas. V. Putinas pats nepajėgė, o jis, paprašytas vyresniojo brolio, įsijungė ir pajėgė išvairuoti.
Savaitgalio cirkas su tankais Rusijai ir asmeniškai V. Putinui kainavo labai brangiai – reputacijos smukimą. Jei pamatysime J. Prigožino veiksmų tęsinį Baltarusijoje, patirti įvaizdžio nuostoliai V. Putinui grįžtų su kaupu.
Ar kokį demaršą pasienyje su NATO „vagneriai“ surengtų, kuris būtų ypač efektingas per viršūnių susitikimą Vilniuje, ar reidą į Ukrainos teritoriją surengtų, ar užsisvajojusį apie sąjunginės valstybės vadovo kėdę A. Lukašenką suvystytų į tramdomuosius marškinius, kad liautųsi spyriojęsis V. Putino valiai.
Galimi įvairūs antro veiksmo scenarijai, nes slaptosios tarnybos visada dėlioja kelis ėjimus į priekį su variacijomis. Kuo geriau būsime pasirengę veikti, tuo mažesnės galimybės priešui drumsti mūsų gyvenimą. O savo santykius tegul jie aiškinasi patys pagal savo paniatkes.