Transhumanistiniai mitai tapo naująja tamsa, kuri pamažu ėmė smelktis į istorijos pabaigos mitu įtikėjusį pasaulį. Atsiverskite bet kurią bene garsiausio šios ideologijos skleidėjo Y. N. Harari knygą ir pamatysite, kaip patraukliu ir lengvu stiliumi (nes kam gi šiais laikais reikia sudėtingų mokslinių analizių? Homo sapiens tiek evoliucionavo, kad tokių tekstų jau nebeskaito, jais nesidomi ir jų nesupranta) žarstomi istoriniai faktai ir skaičiai, ant kurių konstruojami mitai apie naująjį žmogų ir naująjį pasaulį.
Įdomus dalykas – pirmą kartą žmonija, tiksliau, Vakarų pasaulis, įtikėjo istorijos pabaiga! Staiga iš gyvenimo mokytojos, stiprybės šaltinio, garbės ir pasididžiavimo ji virto negyvu muziejiniu eksponatu.
Pavyzdžiui, šiemet sukanka 120 metų, kai buvo atgauta lietuviška spauda. Sakysite, su šiandiena neturintis didesnio ryšio faktas, kuriam ir dėmesio todėl daugiau nebepriklauso? Todėl galima jį padėti į kokį dulkantį ar skaitmeninį archyvą?
Net tuomet, kai istorijos liudininkai – partizanai, disidentai – dar gyvi, istorinės eutanazijos aktyvistai marina jų atmintį savo klišėmis apie nusenusius, laikmečio dvasios nejaučiančius senolius, kurių paskutinės valios – net išsakytos iš Seimo tribūnos atsiimant apdovanojimą – galima nepaisyti.
Net tuomet, kai istorijos liudininkai – partizanai, disidentai – dar gyvi, istorinės eutanazijos aktyvistai marina jų atmintį savo klišėmis apie nusenusius, laikmečio dvasios nejaučiančius senolius, kurių paskutinės valios – net išsakytos iš Seimo tribūnos atsiimant apdovanojimą – galima nepaisyti.
Vyčio sukilėlių egzekucijos vietoje nebus! Verčiau kažkas kažkaip, kad džiugintų. Kokia nauda iš Vyčio?
Juk istorija baigėsi, vadinasi, kai žmogus miršta, baigiasi ir jo istorija.
Šiandien ji negyvena nei jo vaikuose, nei darbuose, nei idėjose? Nes kitas mitas sako, jog progresas ir pažanga yra gero gyvenimo alfa ir omega. Kas buvo – pražuvo, pirmyn į šviesų rytojų!
Pastebėjot? Net politikai savo debatuose nei prasmės, nei istorijos politikos klausimų nekelia. Juk istorija baigėsi! Atėjo gerovės kūrimo metas!
Vis dėlto, galima kurti kokius tik nori socialinius konstruktus, jais tikėti, tačiau realybė nesiliauja egzistuoti.
Karas Ukrainoje krestelėjo iliuzijas dėl pasaulio, kuriame nebus karo, o licvinizmo klestėjimas – dėl istorijos pabaigos.
Rytuose istorija yra ir gyvenimo mokytoja, ir stiprybės šaltinis.
Nereikia didžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos? Nei migracijos, nei saugumo iššūkiai nėra priežastis iš jos mokytis? Norit ją uždaryti į muziejų? Tuo geriau licvinizmo ideologams – pasiimi tą istoriją kaip niekam nereikalingą daiktą ir prikeli gyvenimui!
Juk mes galvojame, kad jos vieta muziejuje, o jie mato joje gyvybę. Tai kurie teisūs? Istorija negali būti vienu metu ir mirusi, ir gyva. Jei mums ji mirusi, bet nedraugams gyva – ji ima veikti jų rankose ir prieš mus.
Grįžtu prieš šių metų gegužę beveik neminimos 120 metų sukakties, kai buvo atgauta lietuviška spauda po keturiasdešimties metų jos draudimo.
Spaudos draudimas ištiko tautą, kuri beveik neturėjo spaudos – nei periodinių leidinių, nei literatūros. Tai buvo bausmė už 1863–1864 metų sukilimą ir prevencija visoje Europoje sužydėjusio Tautų pavasario dvelksmui. Jei ne Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, matyt, nebūtų buvę nei knygnešių, nei daraktorinių mokyklų, nei „Aušros“ ir „Varpo“. Turbūt ir lietuviškai kalbančios, rašančios, jaučiančios Lietuvos.
Įdomu, kad spaudos draudimas ištiko tautą, kuri beveik neturėjo spaudos – nei periodinių leidinių, nei literatūros. Tai buvo bausmė už 1863–1864 metų sukilimą ir prevencija visoje Europoje sužydėjusio Tautų pavasario dvelksmui.
Jei ne Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, matyt, nebūtų buvę nei knygnešių, nei daraktorinių mokyklų, nei „Aušros“ ir „Varpo“. Turbūt ir lietuviškai kalbančios, rašančios, jaučiančios Lietuvos.
Jis buvo vyskupas, bet veikė kaip politikas. Pogrindžio mokyklų ir lietuviškos spaudos organizatorius. Knygnešių kontrabandos rėmėjas. Carinių įstatymų laužytojas. Kalbant šių laikų terminais, jis rodė lyderystę.
Šiandien mes nesužinosime, ką vyskupas tiksliai galvojo, bet akivaizdu, jog jis suprato, kad yra nuodėmės ne tik prieš asmenį – save ar kitą, – bet ir prieš tautą bei istoriją. Vadinasi, istorija jam buvo gyva, nes nusikalsti prieš negyvą daiktą neįmanoma.
Jis nebijojo įvardyti nuodėmės ir jos pasmerkti. Ir tai pažadino tautą kūrybai. Savigarbai. Ateičiai.
Mūsų tautos nutautinimas ir mankurtinimas buvo vykdomas su alkoholizmo skatinimo politika, kuri, beje, buvo labai naudinga imperijos biudžetui. Ir M. Valančius pasakė, kad lankytis karčiamose ir girtuokliauti – nuodėmė.
Mūsų tauta, neraštinga ir dar neturinti nei aukštosios kultūros, nei valstybės, buvo orientuojama iš katalikiškos europietiškos civilizacinės erdvės į stačiatikiškąją.
Ir vyskupas M. Valančius pasakė, kad melstis iš kirilica rašytų maldaknygių yra nuodėmė.
Jis įvardijo didžiąsias savo laikmečio nuodėmes žmogui, tautai ir istorijai. Manau, kad tas jo tiesos sakymas mus pažadino, nes žmogaus prigimtis ieško tiesos ir gėrio, ji nenori likti tamsoje.
Jis įvardijo didžiąsias savo laikmečio nuodėmes žmogui, tautai ir istorijai.
Manau, kad tas jo tiesos sakymas mus pažadino, nes žmogaus prigimtis ieško tiesos ir gėrio, ji nenori likti tamsoje.
Kaip mes šiandien gyventume, jei M. Valančius būtų bijojęs? Bijojęs kaltinimų politikavimu, kontrabanda, nelegalios veiklos slėpimu ir skatinimu bei įvardijimo nuodėme to, kas valdžios buvo skelbiama kaip dorybė?
Šiandien mes net nežinome, kiek tiksliai vaikų vartoja narkotikus, rūko elektronines cigaretes ar kitaip svaiginasi. Šiandien mes esame nykstanti tauta, savo sostinės gatvėse dažnai jau negalinti susikalbėti lietuviškai.
Ar tikrai istorija jau pasibaigė? Ir daugiau neturėsime savo laikų M. Valančiaus?