Markausko viešo pasidarkymo istorija, be kelių valandų, truko 22 dienas. Klasikinė priklausomybės nuo valdžios istorija.
Pagautas už rankos su plūgu svetimoje žemėje ministras melavo. Kad su visais savininkais yra sutaręs. Žurnalistai ministrą demaskavo. Ministras darkėsi toliau. Pasiėmė atostogų. Rinko raštiškus liudijimus prieš žmones, kurių žemę arė be jų leidimo. Jį vėl demaskavo. Jis vėl melavo. Prasitarė, kad NMA teikė melagingas žinias.
NMA nesupyko. Ministro patronas Karbauskis atsakingai pareiškė, kad tokių atvejų yra tūkstančiai, gal net šimtai tūkstančių. Mėgsta žmogus didelius skaičius. Ką turi, tai turi.
Dar sakė, kad biškį pasivogti ar tai galima, ar tai neišvengiama. O jei savininkas pats savo žemės nearia, tai net biškį naudinga jos pasivogti. Lietuvai ta prasme. O jei savininkas yra paluckininkas, kas kaimui kaip ir konservatorius, tai išvis koks čia klausimas. Jemi ir ari.
Kiti naisiečiai tomilino, kad tai Vilniuje galiojanti kokia tai Konstitucija, ginanti šventą privačios nuosavybės teisę. O kaime kitaip. Kaime Konstitucija esanti dar neįvesta.
Premjeras buvo ryžtingas. Keletą kartų principingai atidėjo į šalį principingumą. Kai visi naisiečiai iki ausų prisišnekėjo, ministras atsistatydino. Po 22 dienų viešo gėdinimo (gydymo) išskrido iš ministerijos orbitos ir grįžo į žemę. T.y. Seimą. Įveikė priklausomybę nuo valdžios?
Kur ten. Markausko patronas prisiminė ministro-ūkininko mamą. Kad pratęstų viešą pasidarkymą. Nuspaudė ašarų pakalnės pedalą. Ir kad pasipils ašaros upeliais. Iš Vilniaus iki Trušelių ir atgal. Tekėjo. Kokie šlykštūs tie žurnalistai. Vargšę ministro mamą tardė. Sengalvėlę. Apie užgrobtas svetimas žemes. Išmokas ES. Ką jie sau leidžia!
Valstiečių meilė mamoms yra ypatinga. Kaip ir jų politika. Ja lygiai taip pat neįmanoma patikėti, kaip ir kova su alkoholizmu, kai nusitaikyta į sveikuosius, o alkoholikus pamiršo. Alisa Veidrodžio karalystėje.
Esi ūkininkas. Karbauskis pakviečia „eiti“ į Seimą. Gauni ministro portfelį. Ateini su savo kirsnickais ir bogdanovais. Pakiši mamai pasirašyti popiergalį. Tipo dabar, motin, ūkininkausi tu. Iš tiesų tai pats pakiši mamą. Kuria prisidengęs ari svetimą žemę kaip savo. Ir tik tada, kai prisidirbi taip, kad ne tik Prezidentė, o ir kai kurie saviškiai liepia lipti iš grūšios, vėl prisimeni motiną. Paskutinį kartą ja pasinaudoji. Ant čyderstvos žurnalistams.
Kaip jiems tai pavyksta? Išvirkščius marškinius pateikti kaip gerąją pusę? Vagystę iškišti už vertybę? Stebimės kaip Alisa Veidrodžio karalystėje. Turėtume įsiklausyti, ką sako Valdovė (Širinskienė).
– Negaliu patikėti! – šūktelėjo Alisa.
– Negali? – užjaučiamai paklausė Valdovė. – Pamėgink dar kartą: giliai įkvėpk ir užsimerk.
Alisa nusijuokė.
– Neverta nė mėginti, – tarė ji. – Neįmanomais dalykais negalima patikėti.
– Matyt, neturi daug patirties, – pareiškė Valdovė. – Kai buvau tavo metų, kasdien po pusvalandį pratindavausi. Ir ką gi, kartais iki pusryčių būdavau patikėjusi net kokiais šešiais neįmanomais dalykais. Pavyzdžiui, tuo, kad tris kartus pati Seime balsuosiu prieš tai, ką pati ką tik aistringai būsiu pasiūliusi.
Taip ir atsitiko. Su Seimo valstiečiais. Perlipo žmonės į kitą veidrodžio pusę. Kur viskas kitaip.
Alisa, perlipusi į kitą veidrodžio pusę, atsidūrė neįtikėtinoje Veidrodžio karalystėje, kur viskas kitaip. Čia visi dalyvauja didžiulėje šachmatų partijoje, pyragą reikia pirma išdalyti ir tik paskui supjaustyti, keliai veda ne ten, kur norėtum nueiti (...), o kartais tenka pasiutusiai greitai bėgti vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje!
Ministras Markauskas taip ir bėgo – 22 dienas pasiutusiai lėkė, kad liktų toje pačioje vietoje. Po tokių pasilakstymų jo ponas pučia mums miglą, kad šiaip tai jie ohoho, tik jų viešieji ryšiai prasti.
Dar vienas melas. Geri viešieji ryšiai nėra tik geri ir laiku pasakyti žodžiai. Net patys geriausi ir laiku pasakyti žodžiai negali pridengti melo, pateisinti vagystės. Markauską piarink nepiarinęs, vagies kepurė kaip degė, taip degs. Bet anoje veidrodžio pusėje viskas atrodo kitaip.
Viešiesiems ryšiams parduodama mama – ką galima sugalvoti klaikiau? To net mafijozai sau neleidžia. O valstiečiams kas? Taip išeina, kad vertybių skalėje, apie kurias valstiečiai skalija taip, kad baigia mums ausis išūžti, kai kur yra blogesni ir už banditus.
Čia tikrai per žiauriai užlenkta? Priminti, ką Skvernelis pasakė jauniems gydytojams? „Tai važiuokit sau! “, pasakė premjeras protingiausiems šalies žmonėms, norintiems dirbti vardan tos.
Šitaip taškytis jaunais žmonėmis šalyje, kurioje gimstamumas jau ketvirtį amžiaus mažesnis už mirtingumą? Gydytojais, kurių net Amerika ir Norvegija visų nesugeba užsiauginti. Ką jie darys su likusiais čia, jei su gydytojais taip?
Per jėgą mus į laimę nutemps. Kad Lietuvoje likusieji tiktų Karbauskio-Skvernelio laimės modeliui, Seimas griebėsi ne baigiančios subyrėti sveikatos apsaugos sistemos, o mūsų priklausomybių nuo apsipirkinėjimo, darbo, interneto, maisto, patyčių, pinigų ir sekso.
Valstiečiai mus išgydys ne tik nuo vyno, bet ir nuo sekso! Net nuo noro dirbti ir kurti šalies BVP, kad greičiau senuosius Vakarus pasivytume, jie išgydys, Alisa! „Negaliu patikėti!“, šaukia Alisa. Mes ne Alisa. Tikime. Tie, kurie gyvena kitoje veidrodžio pusėje, dar ne tai gali sugalvoti.
Mūsų dvigalvė valstiečių karvė visai išprotėjo? Neišprotėjo. Pati turi priklausomybę. Gali negerti vyno, net kavos – niekas nepadės. Pati baisiausia priklausomybė – priklausomybė nuo valdžios. Kai jūra staiga nusenka iki kelių.
Sunkiausia forma suserga vidutinio ar žemesnio už vidutinį intelektą, žemos kultūros asmenys. Neturintys tinkamo politikai išsilavinimo. Neadekvačiai vertinantys tiek save, tiek išorinį pasaulį. Pvz., yra linkę kurti naujas dievybes, pasimaišę ant alkų ir piliakalnių pylimo, plėšantys knygas, jei tik koks paveikslėlis suerzina ir tuo viešai besididžiuojantys. Neslepiantys siekio staigiai pagerinti tiek pasaulį, tiek ir patį lietuvį.
Kadangi dauguma jų yra auklėti kolchozo ar mentūros, o vaikystėje jiems trūko motinos meilės, sergantiems šia priklausomybe būdinga labai menka savivertė. Todėl jie dėl visų savo nesėkmių apkaltina visas buvusias valdžias iki trečios kartos imtinai ir nė nebando slėpti įsitikinimo, kad alų, žurnalistus, opoziciją ir ypač Landsbergius išgalvojo pats velnias.
Juos galima atpažinti iš lenktų į save nagų. Griebia viską, kas pakliuvo, ar tai būtų ES išmokos, ES muitai rusiškai salietrai ar tik pinigai kanceliarinėms išlaidoms. Ypač priklausomi nuo žemių grobimo – 7 ha ar tik 7 arai, jokio skirtumo.
Kitas simptomas – nesveikas akių blizgesys ir jų bėgiojimas, kai ima vardyti, ką čia dar uždraus.
Priklausomybe nuo valdžios sergantis tipas jau pirmą naktį po rinkimų pasidaro arogantiškas ir dirglus. Kalbai būdingą dialogą keičia monologai. Iki tol nuolankiai eidavęs į visas TV laidas, ima skirstyti žurnalistus į gerus ir blogus. Kritika jo galvoje pavirsta patyčiomis.
Bet esminis simptomas – meluoja kaip užsuktas. Dažnai nė neklausiamas. Pagautas išpučia varano akis ir, priklausomai nuo nuotaikos, rikteli: a) esi nupirktas; b) tai užsakė konservatoriai.
Tiesa, dar ne visi gydytojai tai laiko rimta priklausomybe. Kai kurie daktarai priklausomybę nuo valdžios turinčius asmenis lygina su Češyro katinu, kuris Alisai bylojo: „Aš nesu išprotėjęs. Tiesiog mano realybė gerokai skiriasi nuo tavosios.“ Ir papūsk tu valstiečių katinui į uodegą.