Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar pasauliui karas Ukrainoje jau baigėsi?

Minėdami antrąsias Rusijos – Ukrainos karo metines jau nebeturime tiek vilties, kad ukrainiečiams greitai pavyks pasiekti pergalę mūšio lauke, keik jos buvo prieš metus. Tačiau nebėra ir to pirmųjų karo dienų košmaro, kai atrodė, kad Ukrainos valstybė išvis nustos egzistuoti.

Pora metų yra labai aiški riba, kai bet koks tiek laiko besitęsiantis įvykis nustoja būti aktualija. Pakanka prisiminti COVID-19 pandemiją, kuri baigėsi ne tada, kai neliko nė vieno užsikrėtusio virusu ar mirusio reanimacijoje žmogaus.

Mes tiesiog nustojome kreipti į ją dėmesį, nors ir šiomis dienomis mirusiųjų nuo koronaviruso pasitaiko daugiau, negu 2020 m. pavasarį, kai važiuodamas iš Veisiejų į Druskininkus du kartus turėjau rodyti pareigūnams skirtingose savivaldybėse turėto nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentus.

Karas Ukrainoje jau baigėsi beveik visiems, išskyrus jame tebežūstančius ukrainiečius ir mobilizuotus kariauti rusus. Net pacifistine retorika garsėjantis popiežius Pranciškus dabar daugiau kalba apie karus Sudane ir Mozambiko provincijoje Kabo Delgado, o ne Ukrainoje. Vos 10 proc. europiečių, dalyvavusių Europos Sąjungos užsienio santykių tarybos užsakytoje apklausoje, atsakė, kad tiki Ukrainos pergale prieš Rusiją, o dauguma viliasi, kad karas baigsis agresoriaus ir aukos kompromisu.

Rusijoje artėjanti Prezidento rinkimų inscenizacija, patyčias primenanti kandidatų atranka ir Aleksejaus Navalno nužudymas visiškai nustelbė karo aktualijas. Karą kurstančios televizinės propagandos laidų žiūrovų sparčiai mažėja, bet jas pakeičia ne Vakaruose ir Lietuvoje prieglobstį radusių opozicijos veikėjų „Youtube“ kanalai, o pramoginis turinys.

Netiesa, kad Vakarų sankcijos Rusijos visiškai neveikia, bet Kremlius iš paskutinių bandys iki Vladimiro Putino perrinkimo dienos palaikyti tokią iliuziją, kuria patikėjo ne tik rusai, bet ir patys sankcijų sumanytojai Europoje ir JAV.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vis dar kartoja, kad jo šalis sieks išvaduoti visas Rusijos užgrobtas teritorijas, ir vis labiau pyksta, kad karinė ir finansinė pagalba jo valstybei sumažėjo ne procentais, o kartais. Jau 2023 m. vasarą Vilniaus NATO valstybių vadovų susitikime akivaizdžiai matėsi, kaip pasikeitė Vakarų lyderių požiūris į Ukrainos prezidentą. Žvilgsniai ir veido išraiškos nuotraukose kartais pasako daugiau už oficialius pareiškimus. Niekas viešai nepasakys, kad 2023 m. pavasarį Ukraina turėjo vienintelę galimybę, naudodama iš Vakarų gautą techniką ir amuniciją, nugalėti priešą.

Kontrpuolimas žlugo ir jau niekas Vakaruose nebetiki, kad karą įmanoma užbaigti Rusijos sutriuškinimu. Todėl beliko taikos derybos su V. Putinu, kurių galimybę V. Zelenskis atkakliai neigia ir atsisako suprasti užuominas, perduodamas per Vakarų žiniasklaidai apie tai prasitariančius anoniminius šaltinius JAV ir Vakarų Europos šalių vyriausybėse.

2022 m. Stambulo derybų metu Rusijos ir Ukrainos delegacijų beveik suderintos taikos sąlygos, pagal kurias Rusija pasiliktų Krymą ir iki invazijos valdytas Donecko bei Lugansko sričių dalis, dabar V. Putino jau netenkina. Jis pretenduos pasilikti viską, ką iki šiol sugebėjo užgrobti, įskaitant šią savaitę ukrainiečių prarastus Avdijivkos griuvėsius. Tačiau po mėnesio ar metų fronto linija gali būti pasislinkusi dar toliau į Vakarus.

V. Zelenskio nuostata nesiderėti su Ukrainos žmonių krauju susitepusiu karo nusikaltėliu V. Putinu skamba labai gražiai. Tačiau kito Rusijos vadovo nėra ir dar ilgai nebus. Nužudydamas Jevgenijų Prigožiną ir A. Navalną Kremlius pademonstravo visiems, kad nepakęs jokios konkurencijos ir net minties apie režimo pasikeitimą.

Miuncheno saugumo konferencijoje kalbėjęs istorikas ir rašytojas Timothy Snyderis Rusijos – Ukrainos karą vadino labai keistu pasauliniu karu, kuriame kovoja tik vienos šalies žmonės.

„Tai karas, turintis tarptautinių padarinių ne tik Europai ir Šiaurės Amerikai, bet ir Azijai. Tai daugeliu atžvilgių pasaulinis karas. Bet tai pasaulinis karas, kuriame priešinasi tik viena šalis. Keistu būdu, nes taip gerai priešinosi, jie vieni. Jie išsilaikė taip ilgai, todėl jie palikti vieni. Kai ieškau istorinio palyginimo, galvoju apie 1938 ar 1939 metus. Lenkija kurį laiką atsilaikė prieš Vermachtą, ilgiau nei žmonės prisimena, patyrė didelių nuostolių, tačiau tai buvo savaičių, o ne metų klausimas, todėl į karą teko įsitraukti kitiems. Kadangi ukrainiečiai taip gerai priešinosi, niekam daugiau nereikėjo kovoti. Tačiau nemanau, kad mes vertiname tai, kiek daug jie daro dėl mūsų. Todėl mūsų pareiga turi būti suteikti jiems tai, ko jiems reikia“, – sakė T. Snyderis.

Lietuvoje mes tai kol kas dar suprantame, nors nesu tikras ar po Prezidento ir Seimo rinkimų tvirta nuostata remti ukrainiečius tiek, kiek tik galime, išliks ir naujos šalies valdžios dėmesio centre. Antrą vietą prezidentinių reitingų lentelėse užimantis kandidatas karo Ukrainoje beveik nemini, o jo pergalės pagal Pakso – Adamkaus antrojo rinkimų turo scenarijų galimybės visiškai ignoruoti nevertėtų.

Jei paskui ir Seime daugumą formuos į vidaus problemas dėmesį sutelkusios politinės jėgos, tai kiekvieną naują Lietuvos pagalbos Ukrainai paketą aktyvistams teks išmušinėti iš valdžios gėdinimu, mitingais ir piketais.

JAV karinę pagalbą Ukrainai jau beveik galime užmiršti, o Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus jos galimybes užkirs ne vieneriems metams. Bet ar mes tikrai turime moralinę teisę gėdinti Amerikos respublikonus, kai žiniasklaida praneša, jog Lietuva drauge su Latvija ir Italija tapo daugiausiai putojančio vyno į Rusiją 2023 m. eksportavusiomis šalimis?

Labai tikėtina, kad net ir pergalės šampanas, iššautas Kremliuje Rusijos armijai užėmus Avdijivką, buvo lietuviškas. Beje, Rusijoje europietiška taisyklė vadinti šampanu tik Champagne regione pagamintą putojantį vyną negalioja nuo 2022 m.

Mūsų šalies viešojoje erdvėje dominuojanti nuostata matyti vienintelę įmanoma karo Ukrainoje pabaigą, kai Rusija visiškai sutriuškinama, remiasi neabejotinai pagrįsta teorija, kad jokia taikos sutartis su V. Putinu neverta nė to popieriaus, ant kurio ji surašyta. O Kremlius būtinai vėl puls, kai tik atkurs kare prarastas savo pajėgas. Tokia karo iki paskutinio ukrainiečio koncepcija man atrodo pernelyg egoistinė. Pirkdami sau papildomą laiką iki kažkada ateityje neišvengiamai nutiksiančio karo su Rusija mokame ne savo, o ukrainiečių gyvybėmis.

Iš anksto norėčiau įspėti kovingiausius sofos aktyvistus Lietuvoje, kad žinia apie paliaubas ar net pasiektą taikos susitarimą gali būti jiems labai netikėta. Tačiau tik patys ukrainiečiai turi teisę pasirinkti ar jie nori tęsti bandymus išvaduoti okupuotą savo šalies dalį, ar ją nusikirsti, kaip spąstuose neištraukiamai įstrigusią koją. Jeigu taip nutiktų, tai iš mūsų reikės ne moralizavimo, kodėl nekariavo iki paskutinio ukrainiečio, o pagalbos atstatant karo išvargintą šalį ir spaudimo politikams skubiai priimti Ukrainą į ES ir NATO.