Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Būtų sąžininga parodyti sąjungininkams kiek daugiau dėkingumo

Kiekvienoje didelėje šventėje jos šeimininkams gražiausia tampa ta akimirka, kai paskutinis svečias iškeliauja namo. Kai jau nereikia niekur skubėti ir pirmą kartą per kelias dienas gali prisėsti, pakelti akis į ryškų vidurvasario dangų ir sušnibždėti: „Pavyko“.

Lietuva netapo svarbiausia NATO valstybių vadovų susitikimo Vilniuje veikėja, bet taip ir turėjo būti. Olimpiados rengėjai, jei tai nėra 1980-ųjų Maskva, kurią ir tada boikotavo visas Vakarų pasaulis, retai kada iškovoja daugiausia medalių. Kaimo turizmo sodybos, kurioje vyksta vestuvės, šeimininkai nešokdina nuotakos.

Nors Gitano Nausėdos kritikai iš gerokai aptirpusio valdančiosios daugumos rinkėjų būrio paslapčia, o kai kurie ir viešai vylėsi, kad sulaukęs tokios svarbių svečių daugybės Prezidentas neišvengiamai pasmerktas nusišnekėti ar kitaip apsijuokti, to nenutiko. Nebuvo nei keistus klausimus uždavinėjančio 9–10 metų berniuko, nei vokiečių brigados palyginimo su mergina. O kai nespaudžia poreikis žūtbūt atkreipti publikos dėmesį, nes vis tiek netaps svarbesniu už JAV, Ukrainos ir Turkijos prezidentus, tai spausti svečiams rankas, vaikščioti ir kalbėti iš anksto parengtą tekstą G. Nausėdai pavyksta tiesiog puikiai.

Tęsiant gėdos prieš svečius nepasidarymo temą vertėtų atskirai pasidžiaugti, kad svečių saugumu privalėjusios rūpintis tarnybos nepriekaištingai atliko savo darbą ir visi vietiniai prorusiški veikėjai buvo atidžiai stebimi bei kontroliuojami.

Net ir Celofanas Ukrainos vėliavą nuplėšė ne Vilniuje, o Kaune ir beveik laiku buvo uždarytas. Palyginti su Vakarų Europos šalimis, kur kiekvieną panašaus lygio renginį lydi antiglobalistų keliamos riaušės, esame neįtikėtinai rami, saugi ir tinkama aukščiausio lygio susitikimams bei deryboms vieta. Žinoma, prie to nemažai prisidėjo ir sąjungininkai – net Druskininkų kurorte, kur šiaip jokių NATO valstybių vadovų susitikimo renginių nevyko, mačiau patruliuojantį Vokietijos policijos ekipažą. Bet ir mūsiškiai šauniai padirbėjo, todėl turėtų sulaukti ne tik savo vadovybės, bet ir visų mūsų dėkingumo.

Kaip sirgaliai namų varžybose tampa bet kurios futbolo komandos dvyliktu žaidėju, taip NATO valstybių vadovų susitikimo svarbia dalyve tapo Lietuvos pilietinė visuomenė. Lukiškių aikštėje Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pasitikusi lietuvių minia suteikė jam jėgų nepasiduoti pirmosios dienos nusivylimo nuotaikoms ir vėlesnėse derybose dėl saugumo garantijų bei ginklų tiekimo pasiekti tokių rezultatų, kuriuos galėjo pavadinti „gerais savo šaliai ir, kas labai svarbu, savo kariams“.

Jei Ukrainos prezidentas taip vertina Vilniaus NATO valstybių vadovų susitikimo rezultatus, tai gal mes čia, Lietuvoje, jais paskubėjome nusivilti visai be reikalo? Pernelyg greitai išpūtėme savo lūkesčius nuo vilties, kad Ukraina sugebės apginti savo sostinę ir išlikti kaip valstybė, nedrąsiai rusenusios 2022-ųjų pavasarį, iki laimingos pasakos pabaigos, kur blogis jau nugalėtas, o visi teigiami personažai „ilgai ir laimingai gyveno“.

Karas tęsiasi, ukrainiečiai kantriai stumiasi į Pietus ir Rytus, kasdien artindami tą dieną, kai visa Rusijos okupuota teritorija, įskaitant Krymo pusiasalį, bus išvaduota. Neslėpsiu, aš ir pats tikėjausi, kad iki NATO Viršūnių susitikimo jiems bus pavykę pasiekti lengviau žemėlapyje pastebimų pergalių, tačiau kontrpuolimo tempą diktuoja ne vien karių entuziazmas išlaisvinti priešo užgrobtus kaimus ir miestus, bet ir iš Vakarų šalių gautos šiuolaikinės ginkluotės kiekiai.

Mums ir visam Ukrainos pergalės nekantriai laukiančiam neabejingų žmonių pasauliui dar reikės nemažai kantrybės ištverti tas dienas, kai permainingos žinios iš fronto tirpdys paskutinius tikėjimo likučius. Ištverti padės žinojimas, kad toks mūsų kantrybės išbandymas nė negali būti lyginamas su tomis kančiomis, kurias patiria bepiločių skraidyklių ir sparnuotųjų raketų antskrydžius kone kasdien išgyvenantys Ukrainos miestų gyventojai.

Žinant apie mūsų šalies saugumą gerokai padidinsiančius naujuosius NATO gynybos planus, būtų sąžininga parodyti sąjungininkams kiek daugiau dėkingumo. Dieve, saugok Ameriką. O prie progos ir Vokietiją, kuri atsiųs čia savo brigadą, kai tik būsime tam pasirengę.

Šiandien mes neturime jokios moralinės teisės priekaištauti amerikiečiams, kad jie nesutiko įvardyti konkrečios datos, kada Ukraina bus priimta į NATO. Nes visa šios organizacijos tvirtybė remiasi JAV karine galia, o patys, net ir padidinę savo krašto gynybos finansavimą, esame tik tos galios kuriamo saugumo vartotojai. Tikėjausi ir prieš NATO valstybių vadovų susitikimą rašiau, kad Lietuva po truputį ruošėsi patirti nusivylimą Vilniuje vyksiančių derybų rezultatais. Bet dabar, žinant apie mūsų šalies saugumą gerokai padidinsiančius naujuosius NATO gynybos planus, būtų sąžininga parodyti sąjungininkams kiek daugiau dėkingumo. Dieve, saugok Ameriką. O prie progos ir Vokietiją, kuri atsiųs čia savo brigadą, kai tik būsime tam pasirengę.

Net ir mūsų ypač šauniai šiomis dienomis demonstruotas solidarumas su narystės NATO siekiančia Ukraina turi šiokių tokių tamsių šešėlių. Viena ranka remdami kariaujančią už savo laisvę šalį, kita rezgame agresorei taikomų sankcijų apėjimo planus. Labai panašu, kad valstybės institucijos sukrunta ir vaidina nustebusias tik tuomet, kai žiniasklaida paviešina faktus.

Iki šiol nematėme nė vieno parodomojo teismo proceso, kuris pasibaigtų sankcionuotas prekes į Rusiją aplinkiniais keliais nugabenusio verslininko įkalinimu, arba nepasitraukusios iš Rusijos rinkos įmonės bankroto dėl pasipiktinusių Lietuvos vartotojų boikoto.