Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kovą prieš Heloviną reikėjo pradėti nuo moliūgų sėklų

Persuksime laikrodžius, suskaičiuosime Seimo rinkimų antrojo turo balsus, paniurzgėsime, kad ir vėl ne tuos išrinkom, ir jau bus pats laikas ruoštis į kapines. Tik ne ta prasme, kad gyvenimas baigiasi kartu su šio Seimo kadencija, tai ko čia dar laukti – pats guluosi į karstą ir prašau šeimos narių užsukti medsraigčiais, kad persigalvojęs nenukelčiau dangčio.

Visų Šventųjų ir Vėlinių savaitės artėjimą anksčiausiai galėjome suprasti, kai viešojoje erdvėje apie savo egzistavimą priminė Etninės kultūros globos taryba – tokia mitologinė būtybė, kuri prisikelia iš kapo kartą per metus, paskutinę arba priešpaskutinę spalio savaitę, ir kuo nors gąsdina Helovinui besiruošiančių vaikų tėvus bei biudžetinių įstaigų darbuotojus. Šiais metais – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu.

Tokia turtinga šalis, kuriai jokios išorės grėsmės nebaisios, tikrai gali sau leisti mokėti algas piliečiams visiškai nereikalingai ir dėl to irzliai institucijai. Per tris laisvės dešimtmečius užaugo neklusni karta, visai nelaukianti, kad kas nors iš viršaus nuleistų instrukcijas, kaip ir ką privalo švęsti. Negana to, neoliberalių Vakarų propagandos, pirmaisiais nežabotos laisvės dešimtmečiais sklidusios iš komercinių televizijos kanalų, o paskui – iš dar necenzūruoto interneto, ištvirkinti senjorai paslapčia kasasi po tautos kultūros pamatais, priaugindami savo daržuose ir kolektyvinių sodų sklypuose šiurpiai oranžinių moliūgų. Štai kur prasideda blogio šaknys – kartą išpjaustę iš moliūgo šiurpų Helovino pabaisos veidą anūkėliai kitais metais jau gali pasipuošti raganų ir siaubo filmų personažų kostiumais, o sulaukę pilnametystės nebalsuoti už Kazio Škirpos lentos kabintojų partijas.

Todėl moralės policija iš Etninės kultūros globos tarybos neturėtų laukti vėlyvo rudens, bet imtis užkardyti tokią tautos savižudybę dar ankstyvą pavasarį. Pirmiausia, grasindama tuo pačiu Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, turėtų uždrausti prekybos centruose, visose „Žaliosiose stotelėse“ ir net Veisiejų turguje pardavinėti moliūgų sėklas. O kai niekas tų velnio daržovių nepriaugins, tai ir invazinę šventę lengviau bus numarinti.

Paskui etatinius neopagonis, įsitaisiusius valdiškose įstaigose, Helovino nuodėmės pasmerkimo paskutinėmis spalio dienomis imsis konservatyviausi Katalikų Bažnyčios dvasininkai. Šie būtinai turėtų priminti, kad Jėzus mokė, kokias gėles reikia sodinti ant kapo įrengtame darže, kaip dažnai užvežti naujo juodžemio ir kiek lenkiškų žvakių stikliniuose vazonuose privalo degti kiekvienam numirėliui, kad Rojuje jam nebūtų gėda prieš gimines, kaimynus ir pasityčioti iš besparnių mėgstančius angelų choro šmaikštuolius. Tik apaštalai patingėjo visa tai Evangelijose užrašyti, o visą dėmesį sutelkė į mažareikšmį Išganymo žinios skelbimo reikalą.

Visų Šventųjų dienos išvakarių karnavalai, kostiumų jiems ruošimas, vaikų vaikštinėjimas nuo durų prie durų kaulijant saldainių ir šviečiančių moliūgų dekoracijos vitrinose įsiterpia į kalendorių tuo laiku, kai maži ir dideli turėtų kapinėse sužvarbusiais pirštais mokytis naudotis kapliu ir grėbliuku. O invazinėms pramogoms skiriamos šeimos biudžeto lėšos turėtų būti išleidžiamos užperkant Šv. Mišias už mirusius giminaičius, kuriuos gyvus vengėte sutikti.

Iškart po Vėlinių tautos tradicijų sergėtojai jau galės persijungti į bambėjimą, kad Lietuvos miestai ir miesteliai pernelyg anksti pradeda ruoštis Šv. Kalėdoms, puošia ir įžiebia eglutes, užpildo tamsų ir žvarbų metų laiką šventinėmis melodijomis, šviesomis ir dovanų pirkimo džiaugsmu. Taip nevalia, nelietuviška – lapkritį ir gruodį privalome tūnoti tamsoje ir geri antidepresantus.

Nepamanykite, kad esu bedvasis monstras, visų savo mirusių artimųjų pelenus laikantis rūsyje, vienoje lentynoje išrikiuotuose trilitriniuose stiklainiuose. Vėlinių išvakarėse mūsų šeima taip pat išsiruošia į kelionę aplankyti senąsias bei naująsias Druskininkų bei Veisiejų kapines, bet nusistatėme sau tvarų kompromisą degti ne daugiau kaip po vieną žvakę kiekvienam mirusiajam. O kaip kiekvienas mintyse ar maldoje su jais bendraujame, yra ne viešas, bet absoliučiai asmeniškas reikalas.

Iškart po Vėlinių tautos tradicijų sergėtojai jau galės persijungti į bambėjimą, kad Lietuvos miestai ir miesteliai pernelyg anksti pradeda ruoštis Šv. Kalėdoms, puošia ir įžiebia eglutes, užpildo tamsų ir žvarbų metų laiką šventinėmis melodijomis, šviesomis ir dovanų pirkimo džiaugsmu. Taip nevalia, nelietuviška – lapkritį ir gruodį privalome tūnoti tamsoje ir gerti antidepresantus.

Laisva šalis tuo ir skiriasi nuo Šiaurės Korėjos, Irano ar Rusijos, kad tautos moralės sargais save įsivaizduojantys veikėjai turi teisę kasmet mus prajuokinti, bet negali nieko iš tikrųjų uždrausti ar priversti tvarkyti savo gyvenimą pagal jų galvose tūnančių tarakonų pašnibždėtą planą. Negyvos tradicijos vis tiek miršta, o gyvos atranda savo vietą kalendoriuje. Jeigu prekybos centre yra vietos ir Šiurpnakčio kostiumams, ir Vėlinių žvakėms, tai abi švenčių tradicijos šakos sėkmingai gyvuoja viena greta kitos ir viena kitai netrukdo. Nes jei tik kažkurios iš jų niekam nereikėtų, tai prekybininkai pirmieji užuostų paklausos kritimą ir neužsakinėtų jai skirtų prekių.

Noras sureguliuoti visų piliečių gyvenimo būdą pagal vieną instrukciją, net ir parašytą labai gerai baudžiavinio kaimo bernų bei mergų pasikirkinimus išstudijavusių mokslininkų, nedaro jokios žalos, kol politikai jo neperkelia į įstatymus, kaip nors varžančius neteisingai švenčiančiųjų teises ir numatančius bausmes tradicijų laužytojams.

Ties ta riba juos privalome sustabdyti. Deja, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas šioje Seimo kadencijoje taip ir liko nepanaikintas, nors turi potencialo būti panaudotas kaip laisvos visuomenės varžymo įrankis, jei tik paklius į pagiežingų pareigūnų rankas.