Šokanti ir dainuojanti Lietuva suvažiavo į sostinę savęs parodyti ir į kitus pažiūrėti. O juk Vilnius liepą būdavo toks jaukus, kai visi tikrieji vilniečiai išvažiuodavo į gimtuosius balbieriškius ravėti tėvų daržų ir po renovacijos kosmetikos sluoksniu beveik galėdavau įžiūrėti savo jaunystės miestą.
Pralinksmino tik Dainų šventės dalyvių socialiniuose tinkluose rodomi patiekalai. Ne todėl, kad tai būtų didelė naujiena – skandalų dėl maitinimo būdavo ir nejubiliejinėse šventėse. Kai renginių organizatoriai užsimoja pamaitinti minią, geruoju viskas baigėsi tik vieną kartą, prieš porą tūkstančių metų, nes tai darė Jėzus iš Nazareto. Jo triuko su penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis dar niekam nepavyko pakartoti.
Jeigu organizatoriai nori paremti dainininkus ir šokėjus, tai XXI a. Lietuvoje dar tebėra toks keistas daiktas – pinigai. Galėjo šventės dalyvių maitinimui skirtas lėšas tiesiog jiems išdalyti, kad kiekvienas galėtų juos leisti pagal savo skonį – kas šaltibarščiams, o kas alui su pašildyta ant įkaitintos skardos kiaulienos kulnine.
Nekiltų jokių nesusipratimų, jeigu Dainų šventės dalyviai pirktų maistą už savus pinigus. Nes maitinimo verslai tuomet patys varžytųsi, kas patrauklesnius patiekalus šventės renginių vietoje ar kažkur netoliese jiems pasiūlys. O jeigu organizatoriai nori paremti dainininkus ir šokėjus, tai XXI a. Lietuvoje dar tebėra toks keistas daiktas – pinigai. Galėjo šventės dalyvių maitinimui skirtas lėšas tiesiog jiems išdalyti, kad kiekvienas galėtų juos leisti pagal savo skonį – kas šaltibarščiams, o kas alui su pašildyta ant įkaitintos skardos kiaulienos kulnine. Plačiau apie tai nesiplėsiu, nes viską, kas svarbiausia, jums jau parašė Andrius Užkalnis. Kita vertus, valdiškas Dainų šventės dalyvių maitinimas puikiai tinka prie tautiškai sovietinės to renginio prigimties, tik lūkesčiai organizuotai tiekiamiems patiekalams tuomet irgi turėtų būti nuleisti iki pokario standartų.
Iš anksto apsidrausdamas nuo rūsčių komentarų, kad Dainų šventės sugalvotos visai ne sovietmečiu, pacituosiu jums dr. Neriją Putinaitę: „Objektyviai žiūrint, dainų švenčių tradicija tarpukario Lietuvoje taip ir nesusiformavo. Pradėjo formuotis. Paskutinė valstybės masto dainų šventė surengta 1930 m., ir ji beveik žlugo dėl organizatorių kivirčų, buvo menko meninio lygio. Vėliau taip ir nesiryžta organizuoti visuotinės šventės, nors vyko regioninės. Tradiciją, kaip mes ją suprantame (reguliarus organizavimas, tvirta organizacinė struktūra), suformavo sovietmetis. Ir tos dainų šventės buvo naudojamos visuomenės kultūros kontrolei, ideologizavimui ir kitiems sovietinei valstybei reikalingiems kultūrinės revoliucijos tikslams.“
Kai jau visai nusibodo iš visų prietaisų sklindanti Dainų šventės pompastika ir net Snaigyno ežero poilsiaviečių šurmulys, nuvažiavau prie Trikojo. Kur pavakarę taip tylu, kad net galiu girdėti, kaip meldai bando stiebtis į dangų pro liepto lentų plyšius, o varlės spokso į nusirenginėjantį vyriškį, tarsi užkerėtos princesės iš pasakos versijos suaugusiems.
Atsidūrus stebuklinio mąstymo pinklėse nereikia nei remti Ukrainos, nei ruoštis savo krašto gynybai, nes jei ne rytoj, tai poryt išprotėjusio diktatoriaus Kremliuje nebeliks, iš tremties grįžusi Rusijos opozicija atkurs demokratiją, o lietuviškos dešros ir sūriai grįš į Maskvos parduotuvių lentynas.
Kai žmonija ritasi į savo pačios kuriamą pragarą, kaitindama klimatą ir leisdama įsigalėti branduoliniu vėzdu mojuojantiems tironams bei apsukriems populistams, tuomet net ir tie, kas galbūt dar galėjo visą tą beprotybę sustabdyti, kliaujasi tik stebuklais. Todėl tokios paklausios naujienos apie mirtinas Vladimiro Putino ligas. Atsidūrus stebuklinio mąstymo pinklėse nereikia nei remti Ukrainos, nei ruoštis savo krašto gynybai, nes jei ne rytoj, tai poryt išprotėjusio diktatoriaus Kremliuje nebeliks, iš tremties grįžusi Rusijos opozicija atkurs demokratiją, o lietuviškos dešros ir sūriai grįš į Maskvos parduotuvių lentynas.
Pasaulio įvykių srautą pamažu užpildo neišsipildžiusių stebuklų lūkesčių naujienos. Emmanueliui Macronui nepavyko stebuklingu būdu sustabdyti Marine Le Pen „Nacionalinio sambūrio“ veržimosi į valdžią, o už Atlanto tik stebuklas gali išgelbėti amerikiečius nuo Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Ukrainos draugai Lietuvoje ir visame pasaulyje laukia stebuklingo persilaužimo fronte, kai karių ir amunicijos mažiau už priešą turinti šios narsios šalies kariuomenė išvaduos visą Rusijos okupuotą teritoriją.
Kai Vladimiro Putino bičiulis Viktoras Orbanas antradienį ragino Kyjivą siekti „greitų paliaubų“, kurios esą galėtų sudaryti sąlygas deryboms su Rusija dėl karo užbaigimo, jis tikrai nesitikėjo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis priims tokį pasiūlymą. Tačiau V. Zelenskio trokštama „teisinga taika“ šiandien neįmanoma. Ar po pusės metų, kai Donaldas Trumpas jau bus išrinktas JAV prezidentu, o fronto linija Ukrainoje pastumta dar toliau į Vakarus, ukrainiečiams bus lengviau suprasti, kad pasaulyje gėrio pergalė prieš blogį visai nėra neišvengiama?
D. Trumpo pažadas pasiekti taiką per 24 valandas remiasi tuo pačiu principu, kurį išdėstė V. Orbanas – kariaujančios šalys nustos šaudyti viena į kitą, o fronto linija faktiškai taps nauja valstybių siena, nors oficialiai Vakarai nepripažins Rusijos užgrobtos Ukrainos dalies aneksijos.
Teisingai nustatytų valstybių sienų Europoje beveik nėra – visos jos atsirado po grobikiškų karų, žudynių, etninių valymų ir pabėgėlių kraustymosi. Visos aplaistytos krauju ir nekaltųjų ašaromis, nubraižytos pagal sugriuvusių imperijų provincijų administracinio padalijimo riboženklius ir po kiekvieno karo stumdytos pagal nugalėtojų užgaidas.
Tokios taikos negalima pavadinti teisinga, bet ji leistų Ukrainai įstoti į Europos Sąjungą ir imtis trečius metus bombarduojamų miestų atstatymo. O svarbiausia – išsaugoti tūkstančius savo karių ir civilių gyvybių. Rusijos užgrobtų Ukrainos teritorijų gyventojai liktų amžinai kęsti okupantų represijų arba, šalims susitarus, galėtų pasitraukti į Ukrainos gilumą, kaip pernai išvyko dauguma Azerbaidžano užimto Karabacho armėnų, o po Antrojo Pasaulinio karo buvo išvyti iš namų Karaliaučiaus krašto vokiečiai. Teisingai nustatytų valstybių sienų Europoje beveik nėra – visos jos atsirado po grobikiškų karų, žudynių, etninių valymų ir pabėgėlių kraustymosi. Visos aplaistytos krauju ir nekaltųjų ašaromis, nubraižytos pagal sugriuvusių imperijų provincijų administracinio padalijimo riboženklius ir po kiekvieno karo stumdytos pagal nugalėtojų užgaidas.
„Reuters“ paviešintas D. Trumpo patarėjų nacionalinio saugumo klausimais Keitho Kelloggo ir Fredo Fleitzo karo nutraukimo planas šiandien skamba kaip Ukrainos išprievartavimas. Bet po pusmečio jau gali atrodyti kaip neišvengiamas sandėris su smurtautoju.
