Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Putinas laukia Trumpo pergalės, Zelenskis – pralaimėjimo

Rytoj išsirinksime valdžią, kurią keikti pradėsime jau nuo pirmadienio. Bet šiandien dar anksti dėl to džiaugtis arba liūdėti. Nes per rinkimų kampaniją sutelkę dėmesį į turguje nuskeltus politikų dantis ir galimų koalicijų konfigūracijas nė nepajutome, kad pasaulis toliau keitėsi ir netapo nei saugesnis, nei labiau prognozuojamas.

Karas Ukrainoje tęsiasi anksčiau neregėtu intensyvumu – ukrainiečiai kasdien praneša nukovę per tūkstantį Rusijos kariškių. Net jeigu į tuos skaičius patenka ir sužeistieji, kurie apgydyti kažkada dar grįš į frontą, darosi akivaizdu, kad Vladimiras Putinas iškėlė savo armijai užduotį bet kokia kaina užbaigti Donecko ir Luhansko sričių teritorijos užgrobimą iki Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų. Naujos mobilizacijos bangos jis tikriausiai jau neorganizuos, nes anąkart, kai pabandė surankioti 300 tūkst. kareivių, iš šalies pabėgo apie milijoną beprasmiškai mirti netrokštančių vyrų.

Kremliaus propaganda labai stengiasi parodyti Rusijos gyventojams, ukrainiečiams ir Vakarams, kad gali taip kariauti neribotą laiką, o mūsų sankcijos jo visiškai neveikia. Tiesiogiai ir aplinkiniais keliais, per Vakarų žiniasklaidą, tokios pasakos skverbiasi ir į mūsų viešąją erdvę. Tačiau kiekvienas naujas kareivis, pasamdytas vykti į Ukrainą, Rusijai kainuoja vis brangiau. Naujausias vienkartinės išmokos už kontrakto su Rusijos armija pasirašymą rekordas neseniai užfiksuotas Belgorodo srityje – 3 milijonai rublių.

Ekonomikos perkaitimas, veikdamas drauge su katastrofišku darbo jėgos deficitu, negali praeiti be pasekmių, o tolimesnis palūkanų normos didinimas jau nepajėgia stabdyti infliacijos, tik žlugdo tas ekonomikos sritis, kurios tiesiogiai nepatenka po karo reikmėms skiriamų pinigų lietumi.

72-ąjį gimtadienį atšventęs Vladimiras Putinas tikisi sulaukti, kol į Baltuosius rūmus sugrįš jo bičiulis Donaldas Trumpas. Abu senoliai dabar jau nė nesistengia slėpti, kad sugebėtų susitarti dėl naujo Europos pasidalijimo. D. Trumpas tai vadina taika, bet tos taikos kontūrai pernelyg panašūs į V. Putino siūlomas Ukrainai kapituliacijos sąlygas. Okupuotas Ukrainos sritis pasiliktų okupantas, o ukrainiečių tauta prarastų teisę pasirinkti, į kokias gynybines sąjungas stoti. Tokia karo pabaiga būtų panaši į Suomijos ir Sovietų Sąjungos nesavanorišką draugystę XX a. O svarbiausia, kad būtų sugriauta visa pokarinė tarptautinės teisės ir saugumo politikos sistema, iki šiol nepripažinusi galimybės jėga keisti valstybių sienas ir primesti kaimyninėms šalims savo valią.

Demokratės Kamalos Harris laimėjimas bent jau garantuotų, kad nebus jokių taikos derybų su V. Putinu apie Ukrainą be pačios Ukrainos dalyvavimo. Tačiau tai nereikštų ir automatinio Volodymyro Zelenskio „Pergalės plano“ įgyvendinimo. Nes visi, kam anapus Atlanto ir Europoje tą planą Ukrainos prezidentas parodė, nerado jame nieko konkretaus, išskyrus leidimą amerikietiškais ginklais naikinti karinius taikinius Rusijos gilumoje ir stabilesnį pagalbos tiekimą. D. Trumpo pergalė rinkimuose ir jo pažadas užbaigti karą per 24 valandas tame plane tikriausiai nenumatyti. Tačiau pati Ukraina nesugeba mobilizuoti ir apmokyti pakankamai karių, kad jų netrūktų karščiausiose fronto atkarpose, o sukauptus rezervus metė į Rusijos Kursko sritį.

Gražiai atrodžiusi socialiniuose tinkluose ir televizijos naujienų reportažuose Kursko operacija tapo moraline Ukrainos pergale. Pavyko parodyti, kad ukrainiečiai nėra jau tokie beviltiški – gali suplanuoti, išlaikyti paslaptyje ir sėkmingai įvykdyti didelę karinę operaciją. Tačiau Kremliui Kursko srities žmonių likimas visiškai nerūpi. Kol Ukrainos kariai neperžengė Maskvą juosiančio žiedinio kelio, bet kokie teritorijos praradimai Rusijai yra nereikšmingi.

Gražiai atrodžiusi socialiniuose tinkluose ir televizijos naujienų reportažuose Kursko operacija tapo moraline Ukrainos pergale. Pavyko parodyti, kad ukrainiečiai nėra jau tokie beviltiški – gali suplanuoti, išlaikyti paslaptyje ir sėkmingai įvykdyti didelę karinę operaciją. Tačiau Kremliui Kursko srities žmonių likimas visiškai nerūpi. Kol Ukrainos kariai neperžengė Maskvą juosiančio žiedinio kelio, bet kokie teritorijos praradimai Rusijai yra nereikšmingi, gali būti sėkmingai ignoruojami ir pateikiami televizijos žiūrovams drauge su miškų gaisrais, potvyniais ir kitomis smulkiomis stichinėmis nelaimėmis. 100 tūkst. evakuotų srities gyventojų – tik lašas migrantų, pabėgėlių ir laimės ieškančių klajūnų jūroje.

Kiekvieną kartą, kai Rusijos armija priartėja prie dar vieno Ukrainos miesto, ji veikia pagal tuos pačius Antrojo pasaulinio karo vadovėlius. Puolimas rengiamas iš abiejų flangų, bombarduojant įtvirtintas priešo pozicijas ir vis iš naujo kartojant „mėsos šturmus“, kol pavyksta prasiveržti, o miesto gynėjai patenka į operatyvinį apsupimą, žemėlapyje atrodantį tarsi krabo žnyplės. Negaunant pastiprinimų, amunicijos ir neturint galimybių išgabenti sužeistųjų, ukrainiečiams belieka, kol apsupimas visai neužsidarė, atsitraukti iš miesto griuvėsių. Trečiais karo metais Ukraina taip ir neatrado priemonių pasipriešinti tokiam senoviškam rusų kariavimo būdui. Nei naikintuvų F-16, nei vakarietiškų tankų tiekimas nepakeitė jėgų pusiausvyros iš esmės, nes juos Ukraina gavo tokiais homeopatiniais kiekiais, kurių nė nepakanka praradimams kompensuoti.

Kažkokios paliaubos ir taikos sutartis Rusijos ir Ukrainos kare anksčiau ar vėliau bus sudarytos. V. Putinas negyvens amžinai, todėl jau dabar verta pagalvoti, kokia taps Rusija, kai pasitrauks paskutinės sovietinių žmonių kartos politikai. Bet jeigu žvilgsnis nukrypsta į pabėgusią iš karą sukėlusios šalies opoziciją, tai tikėjimas šviesesne Rusijos ateitimi kaipmat išgaruoja.

Dabar net neaišku, su kuo iš Rusijos opozicijos verta ir prasminga bendrauti, kai paaiškėjo, kad V. Putino režimo nužudyto Aleksejaus Navalno įkurtas Kovos su korupcija fondas (FBK) įsileido į savo struktūras indėlininkų pinigus pavogusius bankininkus ir padėjo jiems išvengti atsakomybės Vakarų šalių teismuose. O prieš tai tapo žinoma, kad pasikėsinimą į vieną iš FBK vadovų Leonidą Volkovą Vilniuje galimai užsakė visai ne Kremlius, o kitas Rusijos opozicijos veikėjas. Jeigu jų veiklos metodai beveik nesiskiria nuo V. Putino aplinkos oligarchų pjautynių dėl „Wildberries“ internetinės parduotuvės, tai kaip mes galime būti tikri, kad kada nors atėję į valdžią Rusijoje, jie netaps tokiais pat, kaip dabartinis kriminalinis Kremliaus elitas? Ir su tomis pačiomis šovinistinėmis ambicijomis, tikėjimu paslaptingos ruso sielos gelmėmis bei išskirtine savo tautos misija, retkarčiais prasprūstančiais net pačių liberaliausių emigrantų kalbose.

Po karo mums bus labai sunku įtikinti Vakarų politikus, kad negalima panaikinti visų sankcijų Rusijai, vos tik nutilo artilerijos griausmas. Nes patikėjęs savo nebaudžiamumu agresorius iškart ims ruoštis kitam karui. Ne būtinai čia, ties Suvalkų koridoriumi. Bet būtinai ten, kur įžvelgs susilpnėjusią valią priešintis.