Žydų Velykų šventei pasibaigus, pasimetęs vaikas Jėzus yra atrandamas po trijų dienų sėdintis Jeruzalės šventykloje, t. y. Tėvo namuose. Šis įvykis nurodo prisikėlusio ir Tėvo dešinėje atsisėdusio Jėzaus Velykas.
Evangelistas Lukas pasakoja Išganytojo vaikystę jo prisikėlimo įvykių šviesoje. Pasakojimas, prasidėjęs Simeono pranašyste apie Kristaus kančią (Lk 2, 34–35), baigiasi prisikėlimo skelbimu: „Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje“ (Lk 2, 46).
Praradimo ir atradimo paveikslas iš anksto atskleidžia Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Marija ir Juozapas simbolizuoja krikščionių bendruomenę, kuri netikėtai prarado savo Mokytoją, tačiau po trijų laukimo ir ieškojimo dienų sugeba jį, prikeltą Tėvo šlovėje, vėl atrasti.
Čia Jėzus pirmą kartą pamini Tėvą: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Taip pat paskutiniai Jėzaus gyvenimo žodžiai, užrašyti Evangelijoje, yra kreipimasis į Tėvą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).
Dievo tėvystė persmelkia visą Jėzaus Gerąją Naujieną pagal Luką. Jėzui reikia būti savo Tėvo reikaluose, klausyti Tėvo ir atsiliepti į tai, ką Tėvas pasakė. Tad neturėtume stebėtis, jog Marija ir Juozapas nesuprato jo žodžių.
Apreiškimo kelias – dar ilgas. Esame tik kelio pradžioje, panašiai, kaip ir Emauso mokiniai, kurių „akys buvo lyg migla aptrauktos“ (Lk 24, 16). Marija ne iškart suprato didįjį trijų dienų slėpinį, tačiau ji laikė visus įvykius ir žodžius savo širdyje. Tik pastovus priimto Žodžio prisiminimas pamažu apšviečia širdį Viešpaties pažinimu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
