Nuo pat gimimo paskelbimo vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo vadinamas Karaliumi, lauktuoju Mesiju, t. y. Dovydo sosto palikuoniu, kurio viešpatavimui, pagal pranašų ištaras, nebus galo (Lk 1, 32–33). Kristaus karališkumas liko paslėptas iki jo trisdešimties metų, praleistų nieko neišsiskiriančiu gyvenimu Nazarete.
Po to, viešosios veiklos metu, Jėzus įsteigė naują Karalystę, kuri yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), ir pagaliau visiškai ją sukūrė savo mirtimi bei prisikėlimu. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, jis tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18).
Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė savo Sūnaus aukoje. Kryžius yra sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas. Aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo „šio pasaulio kunigaikščio“ (Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę.
Ji pilnatviškai pasirodys laikų pabaigoje: „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25–26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Kelias norint pasiekti šį tikslą yra ilgas. Jo neįmanoma sutrumpinti. Iš tiesų reikia, jog kiekvienas žmogus laisvai priimtų Dievo meilės tiesą. Dievas yra Meilė ir Tiesa, o meilė, kaip ir tiesa, niekada neverčia savęs priimti, bet kantriai laukia (1 Kor 13, 4).
