Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“
Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 17–27).
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje turtingasis jaunuolis klausia Jėzaus, ką turėtų daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą. Daryti, kad įgytų. Štai prekybinis ir mechaninis santykis su Dievu: „privalau – darau – turiu“.
Jėzus moko, kad yra kitaip: tikėjimas yra laisvės ir meilės dalykas. Klystame, jei elgiamės taip, tarsi tikėjimas būtų pareiga ar pirkimo galią turinti moneta. Už to slypi ir klaidinga Dievo samprata – skaičiuojančio, kontroliuojančio Dievo. Tuo tarpu Jėzus apreiškia Dievą, kuris yra Tėvas, dovanojantis išganymą veltui.
Evangelija pagal Morkų evangelisto Mato pasakojimą (Mt 19, 21) papildo detale, kad prieš tęsdamas pokalbį su jaunuoliu, Jėzus į jį „meiliai pažvelgė“ (Mk 10, 21). Štai tikroji tikėjimo gimimo vieta – ne pareiga, ne prievolė ar užmokestis, o meilės žvilgsnis, kurį galime priimti. Krikščioniškas gyvenimas gražus ir stiprus ne tada, kai pasikliaujame savo sumanymais, o kai ieškome Dievo žvilgsnio, kai iš tiesų leidžiamės mylimi Dievo, kuris yra Tėvas.
„Vieno dalyko tau trūksta“ (Mk 10, 21), – sako jis jaunuoliui, tvirtinančiam, jog uoliai laikosi visų Dievo įsakymų. Trūksta ko? Davimo veltui. Jėzus pasiūlo, pakviečia viską parduoti, išdalyti vargšams ir tada sugrįžti bei sekti paskui jį.
Dažnai ir mes darome tik būtiną minimumą, kai Viešpats mus kviečia įmanomam maksimumui. Daug kas tenkinasi įsakymų nedaryti vienaip ar kitaip vykdymu, keliomis maldomis. O Jėzus kviečia neapsiriboti draudimais, bet iki galo ištarti „taip“ meilei.
Tikėjimas be davimo veltui, be dovanojimosi, be meilės darbų yra silpnas, ligotas, galiausiai liūdnas tikėjimas: tarsi maistas be skonio ar futbolo varžybos be įvarčio. Skaitome, kad po Jėzaus žodžių jaunuolis „apniuko ir nusiminęs pasitraukė“ (Mk 10, 22).
Šis pasakojimas apie jaunuolį yra tarsi veidrodis, prieš kurį atsistoję galime paklausti: „Koks yra mano tikėjimas? Mechaninis, pagrįstas prievolėmis ar interesais? Ar, priešingai, stiprinu ir gaivinu savo tikėjimą atsistodamas po Jėzaus žvilgsniu, priimdamas Dievo meilę? Ir dosniai atsakau į ją – kaip Dievo Motina, kuri ištarė „taip“ be „jeigu“ (Lk 1, 38).“
