Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje ir Izraelyje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų.
Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas.
Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį.
Šv. Albertas Didysis (mir. 1280 m.) paaiškina: „Šis brangus perlas, kurį mums reikia įsigyti mūsų turtu, kūno ir sielos kaina, yra pats mieliausiasis Jėzus Kristus. Šis brangiausiasis perlas buvo surastas garbingoje jūros kriauklėje – Mergelėje Marijoje. Šis perlas yra vadinamas ‚brangiuoju‘, kitaip tariant, labiau už viską mylimu.“
Vadinasi, paslėptas lobis arba brangus perlas yra pats Jėzus Kristus. Jis, pateikdamas šiuos palyginimus, nori pasakyti, kad išganymas mus pasiekė dovanai, Dievo dėka, priimkite sprendimą, nepraleiskite progos jo įsigyti.
Beje, abu palyginimai pateikia du skirtingus kelius, vedančius į tą patį tikslą. Vienas žmogus, taip sakant, atsitiktinai atranda paslėptą lobį, besidarbuodamas savo kasdienybėje; kitas ieško brangaus perlo.
Vieni susitiko Kristų savo gyvenime net jo specialiai neieškodami, tačiau susitikę ranka nenumojo (Mt 4, 18–22; Apd 9, 1–9); kiti leidosi į jo paieškas, kaip Nikodemas (Jn 3, 1–15) ar Zachiejus (Lk 19, 1–10). Bet kuriuo atveju, pasak šv. Augustino (mir. 430 m.), žmogaus širdis nerami, kol neranda gyvenimo esmės – Kristaus.