Sekmadienio Evangelija. Gyvenimo žodžiai

Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51–58).

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mums paaiškina, kokiai duonai Dievas, pasitelkdamas manos dovaną, norėjo paruošti Naujosios Sandoros tautą: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58).

Dievo Sūnus, tapdamas kūnu, galėjo tapti Duona ir taip būti maistu savo tautai, keliaujančiai į pažadėtąją Dangaus žemę. Viešpats mūsų nepalieka vienų šiame kelyje. Jis yra su mumis; jis nori prisiimti mūsų likimą: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

Kaip nesidžiaugti tokiu pažadu? Tačiau girdėjome, kad minia pradeda ginčytis: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52). Šioje situacijoje Jėzus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53).

Į protestuojančiųjų murmėjimą Jėzus juk galėjo tarti nuraminančius žodžius: „Bičiuliai, nesijaudinkite! Taip, kalbėjau apie kūną, bet tai tėra tik simbolis. Tai, ką turiu omenyje, yra tik gilūs bendrystės jausmai.“

Tačiau Jėzus nepasitelkė panašių sušvelninimų. Jis tvirtai pasiliko prie savo žodžių, net ir nusigręžiančių nuo jo mokinių akivaizdoje: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66).

Dar daugiau, jis buvo pasirengęs priimti net ir pačių apaštalų pabėgimą, kad tik nieko nekeistų savo kalboje: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Bet Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).