Krikštas (gr. baptízô) reiškia pasinėrimą ir išnirimą. Toks yra Jėzaus gyvenimo kelias. Iš Tėvo šlovės aukštybių jis nusileidžia į pačią žmogiškumo gelmę, pasineria Jordano vandenyse ir Kryžiaus mirtyje. Jis išeina iš Jordano, keliasi iš kapo į savo Tėvo šlovę.
Kiekvieno iš mūsų Krikštu pasikartoja šis slėpinys. Mums taip pat atsiveria dangus, Dievas priima kiekvieną kaip mylimą vaiką (Rom 8, 15; Gal 4, 5–7). Krikštas mums atveria duris į prisikėlusį gyvenimą.
Krikštykla yra vieta, kur švenčiamos Velykos su Kristumi (Rom 6, 3–4). Palaidojamas senasis žmogus su jo apgaulingais geismais (Ef 4, 22), kad galėtų atgimti kaip naujas kūrinys. Praėjo, kas buvo sena, o atsirado nauja (2 Kor 5, 17).
Katechezėse, kurių autorystė priskiriama šv. Kirilui Jeruzaliečiui (mir. 387 m.), naujakrikštams aiškinama, kas su jais atsitiko Krikšto vandenyje: „Tą pačią akimirką numirėte ir gimėte – tas išganingas vanduo jums buvo drauge kapas ir motina.“
Naujo žmogaus atgimimas reikalauja, kad dulkėmis pavirstų nuodėmės sugadintas senasis žmogus. Krikštyklai taikomi kapo ir motinos įsčių įvaizdžiai labai įtaigiai vaizduoja didingumą to, kas įvyksta per paprastus Krikšto gestus.
Per Krikštą įskiepyti į Kristų pakrikštytieji tampa panašūs į jį, „pirmgimį iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Šventosios Dvasios veikimu Krikštas nuvalo, pašventina ir nuteisina, kad daugelis Kristuje taptų vienu kūnu (1 Kor 6, 11; 12, 13).
Krikščioniškasis pašaukimas – gyventi susivienijus su Kristumi šventojoje Bažnyčioje, aukoti save kaip Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1), liudijant apie jį tikėjimo ir meilės gyvenimu ir tarnaujant artimui Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu (Mt 20, 25–28; Jn 13, 13–17).