Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį (Mk 1, 21–28).
Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus, Viešpaties padedamas, visada gali atremti pagundų atakas. Kai žmogus išmoksta būti budrus ir nuolat atmesti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, tada jis artinasi prie Dievo ir sykiu darosi vis silpnesnis piktojo veikimas (Jok 4, 7–8).
Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas – mirtis ir prisikėlimas – svarbiausias pergalės prieš blogį įvykis. Kryžius yra Kristaus pergalės ir blogio pralaimėjimo ženklas. Blogis – fizinis ir moralinis – gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvename kartu su Išganytoju.
Net pati didžiausia padaryta nuodėmė, jei tik po to gailimės ir prašome Dievo atleidimo, persikeičia į apsivalymą, nuolankumą ir atsidavimą Dievui. Blogiausia nėra nuodėmė, bet pasilikimas nuodėmėje.
Šio sekmadienio Evangelijoje pastebime, kad dar prieš pradedant Jėzui tą dieną kalbėti Kafarnaumo sinagogoje, piktoji dvasia pajuto esanti demaskuota ir buvo priversta pasirodyti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24).
Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Krikščionis, gyvenantis vienybėje su Kristumi, yra Šventosios Dvasios šventykla, turinti dalį Kristaus šventumo. Būtent šis šventumas kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, atlieka tylų ir veiksmingą egzorcizmą.