Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1, 14–20)
Kartą vienas žmogus guodėsi: „Ką man daryti su tais, kurie propaguoja savo tikėjimą? Jie dažnai ateina į mano namus, skambina į duris tol, kol aš jas atidarau. O kai įleidžiu juos į vidų, jie pradeda taip pamokslauti, kad negaliu jų sustabdyti. Kartą supykau: ‘Kodėl nepaliekate manęs ramybėje?’ Bet jie nesustojo: ‘Mes esame Kristaus siųsti būti žmonių žvejais!’.“
Ar taip reikia suprasti šio sekmadienio Evangelijos tekstą?
Žvejai, kuriuos matome prie ežerų ir upių, yra labai tylūs ir ramūs. Jie sėdi prie vandens, paruošia kabliuką ir užmeta, kantriai laukdami, kol užkibs kokia nors žuvelė. Vadinasi, ne žvejys „eina“, o žuvis „ateina“ pas jį.
Taip kalbama apie Rytų vienuolių apaštalavimą. Jie gyveno dykumoje, miškuose, kalnuose, tačiau jų šlovė pasklido, žmonės ėmė jų ieškoti, eiti pas juos ir prašyti dvasinių patarimų.
Taigi malda yra apaštalavimas. Ji primena didžiulį tinklą, į kurį Bažnyčia įtraukia daugybę žuvų. Tie, kurie meldžiasi, dvasine prasme yra žmonių žvejai. Laikui bėgant pastebime šio apaštalavimo veiksmingumą.
Žinoma, Bažnyčioje taip pat egzistuoja pranašiškas žodžio apaštalavimas. Tam reikia dieviškosios misijos. Bet ar visi ir visur ją turi? Apie tai verta susimąstyti, kai klausomės nesiųstų „apaštalų“ ir tų, kuriuos Bažnyčia neabejotinai siunčia Kristaus vardu.