Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)
Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, – rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“ (Jn 4, 5–15)
Iš šventojo Augustino († 430) „Traktatų apie Evangeliją pagal Joną“
„Atėjo moteris“ (Jn 4, 7). Ji yra Bažnyčios įvaizdis, dar nenuteisintos, bet tos, kurią reikia nuteisinti, nes apie tai kalbama. Ji ateina nieko neįtardama, sutinka Jėzų, o jis su ja šnekasi. Pažvelkime, kas čia vyksta, kodėl „viena samarietė moteris atėjo semtis vandens“ (Jn 4, 7).
Samariečiai nepriklausė žydų giminei, nes buvo svetimtaučiai. O tai, kad ana moteris, Bažnyčios vaizdinys, atėjo iš svečios šalies, turi simbolinę reikšmę; juk į Bažnyčią ateis pagonių tautos, svetimos žydų giminei.
Tad jos kalboje išgirskime savo žodžius, joje atpažinkime save ir per ją dėkokime už save Dievui. Ji buvo pirmavaizdis, ne esama tikrovė; būdama pirmavaizdis, ji tapo tikrove. Mat ji įtikėjo tą, kuris jos paveikslu mums pateikė [Bažnyčios] pirmavaizdį.
Tad ji „atėjo semtis vandens“ (Jn 4, 7). Tiesiog atėjo pasisemti vandens, ką įprastai darydavo vyrai ir moterys.
„Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais“ (Jn 4, 7–9).
Jūs matote, kad jie svetimšaliai: žydai visiškai nesinaudodavo jų indais. Dėl to moteris, nešina ąsočiu pasisemti vandens, be galo nustebo, kai žydas jos paprašė gerti, nes žydai paprastai to nedarydavo. Tačiau tas, kuris prašė gerti, troško jos tikėjimo.
Dabar pasiklausyk, kas yra žmogus, prašęs gerti. „Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“, – rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10).
Jis prašo gerti ir pažada duoti gėrimo. Jis lyg ketina priimti dėl savo nepritekliaus ir tarsi pažada pasotinti iš savo apstybės. „Jei tu pažintum Dievo dovaną“ (Jn 4, 10), jis tarė. Dievo dovana yra Šventoji Dvasia.
Tačiau moteriai jis šneka vis dar miglotai ir pamažu pasiekia jos širdį. Matyt, taip ją moko. O kas gali būti maloniau ir mieliau už šį paraginimą? „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati jį prašytum, ir jis tau duotų gyvojo vandens“ (Jn 4, 10).
Kokio jis žada duoti vandens, jeigu ne to, apie kurį yra pasakyta: „Tu esi gyvenimo šaltinis“ (Ps 36, 10). Kaip gali trokšti tie, kurie „bus pagirdyti tavo namų gėrimo gausa?“ (Ps 36, 9).
Taigi jis žadėjo, kad juos apsčiai pasotins Šventoji Dvasia, tačiau ji to dar nesuprato; ir ką nesuprasdama ji kalbėjo? „Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“ (Jn 4, 15).
Mat ji vargdavo iš skurdo, o vargti jai nebeleido nusilpimas. O kad ji būtų išgirdusi: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Būtent tai Jėzus turėjo omenyje kalbėdamas apie vargą, tik ji to dar nesuprato.