Sekmadienio Evangelija. Meilės šviesa

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus.“

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.“

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ (Lk 2, 22–35)

Jėzaus Kristaus Paaukojimo šventykloje šventės dieną švenčiame jo gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo priesaku, liepusiu tėvams, praėjus 40 dienų nuo pirmagimio gimimo, užkopus į Jeruzalės šventyklą paaukoti savo sūnų Viešpačiui ir atlikti motinos apvalymo ritualą (Iš 13, 1–2. 11–16; Kun 12, 1–8).

Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmonių įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Žvelgdami atidžiau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas aukojo savo viengimį Sūnų žmonėms senojo Simeono žodžiais. Išties Simeonas paskelbė Jėzų kaip žmonijos „išgelbėjimą“, visų tautų „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, nes jis atskleis daugelio širdžių mintis (Lk 2, 29–35).

Šiam įvykiui paminėti Rytuose gana greitai, III amžiuje, atsirado šventė, pavadinta „Hypapantè“, tai yra Susitikimo švente, nes sakralioje Jeruzalės šventyklos erdvėje susitinka Dievo malonė ir išrinktosios tautos lūkesčiai.

VI amžiuje šventė pasiekė Vakarų Bažnyčią, kur buvo praturtinta žvakių šventinimo apeigų. Taip norėta regimai išreikšti tikėjimą į Kristų, „šviesą pagonims apšviesti“ (Lk 2, 32), jo pergale prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas. Tikinčiųjų bendruomenė šioje šventėje įžvelgia Kristaus kaip Sužadėtinio atėjimą pas sužadėtinę – Bažnyčią, kuri uždegusi žvakes laukia ir budi.

Pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi ir kuris trokšta kuo greičiau atsikratyti religinės praeities simbolikos, ši varginga žvakė prarado savo prasmę ir grožį. Ką begali šiandien simbolizuoti uždegta žvakė dirbtinių ir įvairiaspalvių šviesų sraute? Ką reiškia šios pašventintos žvakės, kainuojančios kelis centus, parsinešimas į savo namus?

Ji simbolizuoja vienintelį ir svarbiausią dalyką: mes turime būti pasaulio šviesa. „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). Juk per krikštą Kristus uždegė mūsų žiburį, kad būtų gerai matomas ir šviestų kitiems, esantiems šalia mūsų.

Dažnai klystame manydami, kad ši šviesa skirta apšviesti tik mūsų keliui, bet ne kitų. Taip pat klaidinga manyti, jog tikėjimas yra kaip žvakė, kuri laikoma uždegta tik bažnyčioje, tačiau iškart yra užpučiama ir paslepiama išėjus iš sakralios erdvės į kasdienybę.

Šviesa, kuri mums buvo patikėta, yra ne kas kita, kaip meilės įsakymas (Mt 5, 44; 1 Jn 4, 20). Tik meilės šviesa, kylanti iš susitikimo su Dievu, gali tirpdyti egoizmą ir neapykantą bei sušildyti žmonių bendrystę. Štai tokia yra šviesa, kurią turėtume kiekvieną kartą parsinešti iš maldos namų į kasdienybės namus, o vieną dieną – iš šio pasaulio namų į amžinuosius namus.