Tuomet Izaijas atsakė: „Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis.“ (Iz 7, 10–14)
Ahazas valdė Judo karalystę nuo 735 iki 715 m. prieš Kristų. Jeruzalę užpuolė Aramas (Sirija) ir Izraelis, norėdami priversti Ahazą dėtis į sąjungą prieš Asiriją.
Pranašas Izaijas siūlo karaliui prašyti nepaprasto ženklo – stebuklo, kad Dievas tikrai apsaugos Dovydo dinastiją nuo išnaikinimo. Ahazas pareiškia, kad jis labiau pasitiki Asirijos galybe negu Dievu: „Negundysiu Viešpaties!“ (Iz 7, 12).
Pranašo karaliui siūlomas ženklas lemtingą valandą turi ryšį ne tik su Judo karalystės saugumu (Iz 7, 15. 17), bet ir su išsipildymu pažado, kadaise Dievo duoto Dovydui (2 Sam 7, 8–16), kad gims idealusis Izraelio karalius.
Emanuelis hebrajiškai „Immanuel“, t. y. „Su mumis [yra] Dievas“ – laiduoja ir Judo karalystės saugumą, ir Dievo pažado išsipildymą. Krikščionybė, sekdama evangelistu Matu, tiki, kad šis ženklas tapo tikrove Betliejaus Kristuje ir Mergelėje Motinoje.
Taigi Emanuelio ženklas turi dvigubą prasmę: 1) Ženklas – būsimojo Ahazo įpėdinio Hezekijo gimimas. Izraelio viltys rėmėsi Dovydo dinastijos išlikimu. 2) Ženklas – idealiojo Dovydo įpėdinio gimimas.
Iškilmingas pranašystės tonas ir simbolinis kūdikio vardas rodo, kad pranašui šis gimimas reiškia daugiau negu Dovydo dinastijos išlikimą. Pranašui yra svarbu pasakyti, kaip Dievas lemiamai įeina į istoriją, įkurdamas mesijinę Karalystę (Iz 9, 1–6; 11, 1–9). Emanuelio pranašystė viršija Hezekijo asmenį. Todėl Naujasis Testamentas (Mt 1, 23 cituodamas Iz 7, 14 ir Mt 4, 15–16 cituodamas Iz 8, 23 – 9, 1) čia įžvelgia pranašystę apie Jėzaus Kristaus gimimą.