Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.
Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. (Lk 2, 41–51)
Dievo Motina, Marija, grįždama su Juozapu po Velykų šventės, susirūpina pasigedusi dvylikmečio Jėzaus ir ieško jo keleivių būryje.
Jeruzalė švenčių metu būdavo apgulta žmonių, jos gatvėse ir aikštėse buvo sunku surasti tylą. Prekeivių riksmai maišėsi su keliaujančiųjų maldininkų kalbomis, sargybos raginimais ir gatvės kalbų aidu, atsimušančiu į namų sienas.
Šiame bendrame išoriniame triukšme Marija susitelkusi į Sūnaus paieškas. Ji įžengia į šį miestą ir po trijų dienų randa Jėzų šventykloje.
Šis aprašymas pasako mums, kaip reikia elgtis norint surasti trokštamą vertybę – vidinę tylą. Pirmiausiai – ieškoti Jėzaus savyje, savo šventovės viduje, tai yra širdyje, kuri suprantama kaip gyvenimo šaltinis ir dvasinis centras.
Šis centras pasiekiamas atmetus gatvės triukšmą ir pasinėrus į šventovės tylą taip, kad maldos pokalbyje su Jėzumi būtų galima „ragauti“ jo žodžius ir, sulaikant juos savo širdyje, paversti ramybės šaltiniu: „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.