Sekmadienio Evangelija. Tarnaitė, vardu Rodė

Petras atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kur nemažas būrys buvo susirinkęs melstis. Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten.

Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų. Jai sakė: „Tu pakvaišai!“ Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai jo angelas.“

Tuo tarpu Petras toliau beldėsi. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro. Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. (Apd 12, 12–17)

Rodė, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „rožė“ (gr. „rhodon“). Šventajame Rašte tik kartą šmėkšteli jos vardas. Tačiau ją padarė žymia per visas ateinančias krikščionių kartas. Juk daugelį svarbių gyvenimo pamokų išmokstame stebėdami paprastų ir atsidavusių savo tarnystei žmonių gyvenimus.

Tai įvyko 42 m. po Kr. Jeruzalėje. Apaštalas Petras sėdėjo kalėjime, nes skelbė, kad ant kryžiaus miręs ir trečią dieną prisikėlęs Jėzus yra Mesijas. Rodė, jauna tarnaitė ir Jėzaus mokinė, kartu su kitais tikinčiaisiais, šlovino Viešpatį. Jie meldėsi už Petro išlaisvinimą. Pirmųjų krikščionių namai buvo maldos ir susibūrimo vietos.

Viešpaties angelas apsireiškė kalėjime, kur Petras buvo surakintas grandinėmis tarp dviejų kareivių. Angelas paliepė jam greitai keltis. Jo grandinės nukrito. Petras stebuklingai pabėgo iš kalėjimo ir negaišuodamas pasuko į Marijos, Jono Morkaus motinos, namus (Apd 12, 3–11).

Vos tik Petras pabeldė į duris, priėjo tarnaitė Rodė. Ji išgirdo ir atpažino jo balsą, kurį ne kartą, turbūt, buvo girdėjusi Petrui bendraujant ir pamokslaujant Marijos namuose. Iš džiaugsmo Rodė užmiršo atidaryti duris.

Džiaugsmas visada mus kažkiek išmuša iš kasdieninės rutinos. Gal tai panašu į Mergelės Marijos sumišimą, išgirdus angelo pasveikinimą (Lk 1, 29)? Rodės džiaugsmas neatsiejamas nuo žinios: Petras yra gyvas, Petras – laisvas, Petras – čia!

Tai krikščioniškojo džiaugsmo tiesa. Geroji Naujiena – Evangelija – neša džiaugsmą, pranokstantį pasitenkinimą pasiektais rezultatais, gautus pagyrimus ar savus sugebėjimus. Visi žemiškieji džiaugsmai – maži ir laikini. Džiaugsmas, ateinantis iš Apreiškimo, tos didžiosios žinios, turi gylį ir išlieka. Jei Viešpats beldžia ir kviečia, tada išties džiaugsmas trunka visą gyvenimą, apgaubia visą žmogų.

Petras išėjo iš kalėjimo, nors buvo surakintas ir prižiūrimas Romos kareivių, nors sienos ir vartai buvo saugomi. O štai dabar negali įeiti pro duris, nes Rodė iš nuostabos ir susijaudinimo neatidarė jam durų. Petras bels tol, kol jos bus atidarytos ne angelo, kaip nutiko kalėjime, bet besidžiaugiančios Rodės ir abejojančių tikinčiųjų rankomis.

Rodė yra tikra, kad už lauko durų stovi apaštalas Petras, tačiau niekas ja netiki. Dar daugiau, žinant, jog neseniai buvo nužudytas apaštalas Jokūbas (Apd 12, 2), susirinkusieji mano, kad galbūt tai „Petro angelas“. Kitais žodžiais sakant, jie galvoja, kad ir Petras yra miręs.

Žmonės, susirinkę Marijos, Jono Morkaus motinos, namuose, meldžiasi. Tačiau tarnaitę, vardu Rodė, mano esant kvaištelėjusia, nors ji sako tiesą, neša gerą žinią, patikina, kad malda išklausyta. Atrodo, kad jie labiau nusiteikę blogoms naujienoms, apgaubti pesimistinėmis nuotaikomis. Rodės paprastumas ir džiaugsmas jai atneša įžeidimą: „Tu pakvaišai!“ (Apd 12, 15). Malonė – džiaugtis tikrove, nepaisant daugumos verkšlenimo ir nusiminimo, nepaisant rizikos, kad už tai būsi įžeistas…

Rodė atpažįsta balsą, nes ji yra tikėjimo moteris, kuri moka klausytis ir išgirsti. Jos bėgimas, neatidarius durų, skelbti šią nuostabią žinią, kuri greičiausiai nebus priimta, primena moterų bėgimą ankstų Velykų rytą pranešti mokiniams apie Kristaus prisikėlimą (Mt 28, 1–10; Lk 24, 1–11; Jn 20, 1–2).

Krikščionių, susirinkusių Marijos namuose, netikėjimas, leidžia manyti, kad šioje maldoje, bent jau tarp kai kurių, stigo pasitikėjimo ir nuoširdumo. Žinoma, nelengva tikėti, kad toje priešiškumo Jėzaus mokiniams aplinkoje, Petras būtų paleistas arba sugebėjęs pabėgti, žinant griežtas įkalinimo sąlygas (Apd 12, 4).

Tačiau nuostabu pastebėti, kaip anapus šio žmogiško racionalaus svarstymo prasiskverbia Rodės tikėjimas. Kas žino, ar Petras, bėgdamas nuo gresiančios paieškos, nepasirinko šių namų, turėdamas mintyje būtent tarnaitės, vardu Rodė, tikėjimą. Dėl jos mokėjimo klausytis ir tikėti, dėl jos atkaklumo ir sugebėjimo džiaugtis abejojančiųjų akivaizdoje, Petras išsaugojo gyvenimą.