Šepetys recenzuoja Užkalnį

Mes dabar matome, kad tu viską žinai (Jn 16, 30). Tarp žmonių, kurie rašo, skaito, išmano tekstus apie tekstus, tokiu sumanymu nepasigirsi: „Va, parašysiu recenziją apie Užkalnio sovietiką“. „Kas tas Užkalnis?“ – visiškai nuoširdžiai paklaus vieni, tokie labiau su aukštąja kultūra besitapatinantys arba rimtą (iki XX a. vidurio) parašytą lektūrą preferuojantys.

„Populiarus rašytojas ir įtakingas viešuomenės veikėjas“, – atsakyčiau, ką nors pridurdamas apie šviečiamąją knygų kritikos funkciją. „Kas čia per daiktas – sovietika?“ – pasipiktintų kiti. (Tik štai tų kitų draugų nepažįstu (1), mokslas yra nustatęs, kad lietuvišką žodį „sovietika“ yra sukūrusi žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija.) „Eik sau, – sakys treti. – Kam apie tą Užkalnį rašyti, jis pats viską parašo, o tie, kurie jį mėgsta arba nemėgsta, skaito arba neskaito, tai paskui prikomentuoja jo protokoluose arba feisbuke.“ („Tada jis jiems atsako, tada jie visi bylinėjasi ir visi gauna po teistumą“, – pridurtų cinikas.) Ir jau tada prasidėtų paprotinimas, kad apie tokias knygas galima rašyti nebent kaip apie reiškinį, grupiškai, kaip apie selebričių ar buvusių komunistų (nebūna) „atsiminimus“ ir „autobiografijas“ (kabutės čia būtinos). „Galimas daiktas, – visiems tokiems atitarčiau, – bet man atrodo, kad čia dėmesio verta kombinacija: pats dalykas, apie kurį kalbama, ir autoriaus bei mūsų, skaitančių tokias knygas ar ne, santykis su šiuo dalyku yra bemaž suaugę, todėl prašosi rūpestingo ir analitiško, išsklaidančio ir kontekstualizuojančio aptarimo.“

Nežinia, ar ką nors toks pasiteisinimas įtikintų, bet „Knygų aidų“ vyr. redaktorius – žmogus liberalus (čia ne bajeris, jis tikrai mano, kad teisę egzistuoti turi visokie tekstai) ir rašyti leido: „Jei tiks, įdėsim“. O pradėti derėtų nuo dalyko, apie kurį knygos sukasi, tačiau jo taip lengvai nepasieksi, patys pavadinimai prikišamai kreipia dėmesį į formą, taigi ir atsispirkime nuo to...

...kaip parašyta apie tai, kaip mes gyvenome tuomet...

(Andrius Užkalnis, NAUJŲJŲ LAIKŲ EVANGELIJA PAGAL UŽKALNĮ, Kaunas: Obuolys, 2014, 301 p., iliustr., 2400 egz.

Andrius Užkalnis, ANTROJI EVANGELIJA PAGAL UŽKALNĮ, Kaunas: Obuolys, 2015, 301 p., iliustr., 2400 egz. Dailininkas Andrius Morkeliūnas.)

Knygų viršeliuose dukart (net Hitleris, ir tas savo knygos nevadino Hitlerio, o tik savo kova) minimas Užkalnis: savo vietoje kaip autorius ir pavadinimo pabaigoje kaip autoritetas, tačiau (turbūt tyčia) nepaisant viso (tikrai tyčia) demonstratyvaus autorinio susireikšminimo, akį pirmiausia traukia baltais sparneliais papuoštas žodis „Evangelija“. „Naujųjų laikų“ ar „antroji“ – jau nieko nebegroja. Pats potencialaus skaitytojo gluminimas ir jo sutrikimas sustingęs ties raktiniu žodžiu: prie ko čia, kam to reikia, kodėl evangelija? Pirmas į ausį įkyriai lendantis paaiškinimas neleidžia nė atsiversti ir paklausti paties autoriaus: čia turbūt sąmoningas papiktinimas krikščioniškai skaituomenei, – va jums, Geroji Naujiena pagal jūsų taip nekenčiamą mane, Užkalnį. Bet vargu bau.

Tikrosios Evangelijos ir radosi kaip naujovė, pačiu savo pasirodymu jos steigia naują literatūros žanrą, jos iškart skleidžiasi kaip daugis, ir vienas pagrindinių rūpesčių, apibrėžiant Naujojo Įstatymo kanoną, ir buvo atskirti įkvėptąsias, tikras (apaštališkos kilmės) evangelijas nuo netikrų. Išties krikščioniškų (2) (tik vėlesnių) ir ant gnosticizmo ribos svyruojančių (3), kanonines evangelijas stropiai sekančių bei menamai trūkstamas Jėzaus gyvenimo ir mokymo dalis parūpinančiųjų tekstai, ilgainiui (viską supainiojant) imti vadinti talpiu apokrifų vardu, nesiliovė rastis ir po Nikėjos Susirinkimo.

Juk ta tikroji, vienintelė, visus „pagal“ persmelkianti Evangelija nulaužia įprastus antikinės literatūros žanrus ir savo pasakojimo turinį nuolat įtempia į biblinį prasmių lauką taip, kad jos tekstas ir kuria, ir palaiko, ir nukelia konkretaus įvykio ar Jėzaus žodžių bei per juos atsiveriančių tikrųjų Raštų (Įstatymo ir pranašų) žodžių reikšmių įtampas. Argi ji nesiprašo nuolat mėgdžiojama, menamai pildoma, pagaliau populiarinama ir komentuojama? Viso to pilna Bažnyčios tradicija (4), jos įvairiakonfesiai užribiai, galiausiai ir krikščionybės pagrindų „demaskavimai“ bei racionalistinės interpretacijos (5); viso to pilna ir XX a. parakrikščioniška sub¬jektyvių apreiškimų (6), populiarių pusiau niueidžinių moralizavimų (7) ir tiesiog grožinė (8) literatūra.

Žinoma, Užkalnis viso šito nei rašo, nei turėjo omenyje, nei (čia recenzentas pranašiai šypteli, jo recenzijos pavadinime Evangelijos daugiau nei 301+301 Užkalnio prirašytuose puslapiuose) apskritai ką apie tai žino, savo pirmos knygos pratarmėje tik tepakomentuoja: „Kaip evangelijų autoriai rašė apie netolimos praeities įvykius, kaip suprato, žinojo ir prisiminė, taip ir aš rašau apie savo vaikystės šalį, kaip prisiminiau, perskaičiau, išgirdau ir sužinojau“ (I, p. 12).

Taigi evangelija jam – elementarus brendas, ir nėra čia ko ieškoti paslėptos dvasios. Ir vis dėlto, tokį brendą imant, autoriui neturėjo būti nesvarbūs kontekstai, pradininkai. Juk galėjo jis užklausti, kas iš lietuvių autorių jau taip sugalvojo: pasakyti, kad rašau evangeliją? Patikrinus paaiškėjo, kad mažai kas. Neskaičiuojant kelių dvasinių, meninių (9), paramokslinių (10) interpretacijų, čia galima išskirti nebent prieš šimtmetį pasirodžiusią „Cicilizmo evangeliją sulig Barabošiaus“(11), parūpintą vieno Škotijos lietuvio. Tad visai gali būti (norint patikrinti, reikia važiuoti į Panevėžį, kur esama vienintelio Lietuvoje knygos egzemplioriaus), kad jis, o ne Užkalnis, ir yra tokio (ne pro, ne contra, o tiesiog) pseudoevangelinio kalbėjimo lietuviškai pradininkas.

Evangelija jam – elementarus brendas, ir nėra čia ko ieškoti paslėptos dvasios. Ir vis dėlto, tokį brendą imant, autoriui neturėjo būti nesvarbūs kontekstai, pradininkai. Juk galėjo jis užklausti, kas iš lietuvių autorių jau taip sugalvojo: pasakyti, kad rašau evangeliją? Patikrinus paaiškėjo, kad mažai kas.

Nerijus Šepetys

Užkalnis ir šiose knygose, nieko nenustebinsime, kalba užkalniškai, t. y. taip, kad ir vartytojas, ir skaitytojas pirmiausia užklius už to, kaip pasakyta. Ir užkliuvęs arba laikysis panašiai toliau (kaip gerai pavaro, a?), arba mes knygą šonan (kažkoks išsidirbinėjimas), arba puls plius minus komentuoti internete (tokie ir teskaito virtualias ištraukas).

Bet šios knygos dialogiškos ne tik dėl nuolatinio skaitytojo (at/už)kabinimo. Kaip minėta, čia nuolat dalyvauja pasakojimą sąlygojantis ir jame pasireiškiantis kalbančiosios dabarties patirtinis santykis su kalbamąja praeitimi. Iš pažiūros tai normalu, jei jau imiesi pasakoti, „kaip mes gyvenome“ (12). Normalu ir iš tikrųjų, tačiau visai ne įprasta. Taip jau susiklostė, kad nepriklausomybės laikų tekstai apie anuos laikus, – ar autobiografiškai subjektyvūs, ar faktografiškai objektyvūs, – suvis dažnai dedasi visai ne tuo, kas yra iš tikrųjų, arba skelbiasi esantys tuo, kas nė negalėtų būti. Pavyzdžiui, absoliuti dauguma anais laikais šį tą reiškusių žmonių (paprastai vadinamų nomenklatūrininkais), kuriems norėjosi tą ir aną apie tai parašyti, skelbia (su „literatūriniais bendraautoriais“, kaip kad buvo įprasta „Didžiojo Tėvynės karo didvyriams“) „atsiminimus“, paskirais atvejais net „dienoraščius“, tačiau jų tekstuose daugiausia susiduriame su jų dabartiniu (pasakojimo meto) parodomuoju „aš“, kuris tarsi nepastebimai perkeliamas į nupasakojamuosius laikus: esą „ir tada dirbome Lietuvai“ – kaip „neprarastoji karta“ (13). Tariama, kad vaizduojama anų laikų tikrovė ir perteikiamos anuometinių žmonių mintys, tačiau iš tiesų tedėstomos dabartinės mintys, turinčios išmušti iš balno kitų žmonių dabartinį anų laikų prisiminimą ir įsivaizdavimą. Jei ir perteikiami anuomet vykę dalykai, tai su kitais žodžiais, jei atkartojami žodžiai – tai su kitomis nei buvo mintimis. Panašių problemų pilni ir ne komunistų atsiminimai, dažniausiai dėl sąjūdinių ir nepriklausomybės pradžios laikų politinės patirties, atitinkamai viską nudažančios ir menamoje sovietinėje praeityje.

Nėra geresnė padėtis ir su tuo, ką profesionalai vadina „moksline istoriografija“. Viena vertus, gausu žinynų tipo knygų, apipilančių mus faktais, datomis ir vardais iš anų laikų. Jos tarsi pasakoja tai, kas vyko (buvo sprendžiama, planuojama, daroma, tvarkoma, ardoma), bet beveik neužkabindamos (nesvarbu, kaip arti įvykių stovėjusių) žmonių patirčių, jų gyvenamojo pasaulio. Tuomet regisi, kad anuomet viskas visu kuo buvę kitaip, nei dabar. Kita vertus, kai imamasi reaguoti ir taisyti sovietmečio pažinimo situaciją vaizdais iš apačios, jų ieškoma rūpestingai komplektuojamuose dabartiniuose žodiniuose liudijimuose apie anuos laikus, ir taip sukamasi dabartinių minčių apie tai, kaip mieliausia įsivaizduoti tai, kaip anuomet buvę, ratuose (14).

Taigi, kiek yra tekę stebėti, skaityti, gilintis, turbūt tik vienu atveju – kai pripažįstamos praeities valdos dabartyje (posovietinė nuovoka, mąstymas, kalbėsena, vaizduotė, bendravimo ir veiklos įpročiai) ir tai paverčiama problema arba rūpesčiu, – teįmanomas adekvatus, patikimas ir vaisingas gyvenimo sovietų laikais perteikimas. Geriausia, rūpestingai derinant asmeninės (veikimo, kalbėjimo, mintijimo) patirties perkratymą su savo ir kitų surinktomis ir patikrintomis žiniomis (15). O kaip gi šioje terpėje elgiasi ir atrodo Užkalnis?

Startinės autoriaus pozicijos (kas jo tekstams nėra labai dažna) – gana aiškiai atidengtos. Pakartokime: „aš rašau apie savo vaikystės šalį, kaip prisiminiau, perskaičiau, išgirdau ir sužinojau“ (I, p. 12). Taigi ne vien (kad ir kaip darniai veikiančioje, nepaneigsi) atmintyje užsilaikę (bet vis tiek transformavęsi) patyrimai ir nuogirdos, bet ir perskaitymai ir (tikėtina, patikrintos) žinios. Žmogus ėjo į biblioteką, vartė anuometinę spaudą, knygeles, naršė internete, ypač kruopščiai padirbėjo su iliustracijų (beveik vien nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, signatūrų, kaip ir autorių nuorodų, nėra) atranka ir išdėliojimu.

Taigi tai ne memuarai, „ši knyga ne apie mane: aš buvau tik stebėtojas. [...] Tai buvo jūsų laikas, ir aš jums priminsiu, kuo gyvenote ir apie ką galvojote. Savo jaunystę, savo meilę, savo šeimą jūs prisimenate patys. Aš pasakosiu jums tai, ką pamiršote. Nustebsite, kai jums priminsiu“ (I, p. 8–9). Čia vis iš „Pratarmės“, o ją nuo „Įvado“ skiriančiame „Įspėjime skaitytojui“ šis dirginimas pakomentuojamas nuoširdžiau: „Lietuva yra viena, o praeičių daugybė. Ši knyga yra tik apie vieną iš jų. Aš kalbu apie savąją kaip apie vienintelę teisingą, bet turbūt ne tam, kad jus paerzinčiau. Arba ne vien tam, kad jus paerzinčiau: aš norėjau, kad kiek¬vienas jūsų prisimintų turįs savo santykį su praeitimi, net jei apie jį retai mąsto, kad tą santykį susirastų giliai paslėptą“ (I, p. 13).

Absoliuti dauguma anais laikais šį tą reiškusių žmonių (paprastai vadinamų nomenklatūrininkais), kuriems norėjosi tą ir aną apie tai parašyti, skelbia (su „literatūriniais bendraautoriais“, kaip kad buvo įprasta „Didžiojo Tėvynės karo didvyriams“) „atsiminimus“, paskirais atvejais net „dienoraščius“, tačiau jų tekstuose daugiausia susiduriame su jų dabartiniu (pasakojimo meto) parodomuoju „aš“, kuris tarsi nepastebimai perkeliamas į nupasakojamuosius laikus: esą „ir tada dirbome Lietuvai“ – kaip „neprarastoji karta“.

Nerijus Šepetys

Atrodytų, eilinis žaidimas su skaitytoju, be ne vien. Matyti aiški ir sąmoninga autoriaus tapatybė: aš tuomet ir dabar – tas pats aš, ir tas tęstinumas yra lydimas sąmoningumo. O su jumis kitaip, jums aš pasakosiu, „kur mes gyvenome“ (I, p. 27–53), „ką mes gėrėme ir valgėme“ (I, p. 71–113), „kaip mes kalbėjome“ (I, p. 129–153), apie „mūsų tarybinį bendravimą“ (II, p. 174–226) ir tai, kuo vis dėlto/dar „mes skyrėmės nuo jų“ (I, p. 291–299; II, p. 258–248), t. y. rusų. Mėginant rekonstruoti autoriaus mintijimą: jūsų atmintyje jūsų mes nesutampa su mano mes, nes jūs nesusimąstote. Ir todėl (tas palengva aiškėja skaitant) jūs nuolat klystate, kai galvojate ar sakote: „o mes tai savo mokytojus gerbdavome, ir buvo už ką...“, o „mūsų laikais tai maistas tikrai buvo be jokios chemijos...“, „o prie ruso tai nebūdavo jokių pedofilijų...“

Ne dėl turinio ar pirmiausia ne dėl turinio (nors tikrai buvo kitaip), o dėl tam tikro minties (minties šiose mintyse nedaug, veikiau vaizdavimosi) automatizmo, kai dabarties privalumai sakomi buvę ir tada, blogybėms priešinami anuometiniai gėriai, o anuometinės blogybės, jei tokios išvis pripažįstamos, suvokiamos kaip neišvengiamas (todėl ir nekritikuotinas) to laiko palydovas. Visa tai suvokus, tampa suprantama, kad kitoks (neteisingas) anų laikų vaizdavimasis yra ne tik ir ne tiek šio teksto adresato reikalas, kiek jo paties atsiradimo akstinas ir – neretai – pats pasakojimo objektas. Tai daro evangelijas pagal Užkalnį negrįžtamai šviečiamąja literatūra, tad pats laikas patyrinėti...

...apie ką šviečia evangelijos pagal Užkalnį ir ką parodo...

Knygos labai stengiasi (pa-, į-)rodyti, kaip anuomet viskas buvę ne taip gerai, kaip dabar dažnai prisimenama, įsivaizduojama, manoma. Skyreliai, kaip jau cituota, taip ir vadinami, kad kuo daugiau rodytų, kur ir kaip, ką ir kuo mes (tarybiniai žmonės ir tie, kurie tokiais nenorėjo būti (bet buvo) ar buvo ne iki galo) gyvenome, dirbome, gėrėme, valgėme, tikime (apie anuos laikus), kalbėjome, draugavome, mylėjome, kūrėme ir vartojome (kultūrą), sėdėjome ir žiūrėjome, rengėmės ir puošėmės, nuodijomės ir svaiginomės, keliavome. Čia vis pirma knyga. O antroje jau detaliau ir metodiškiau apžiūrima tipinė tarybinio žmogaus namų vaistinėlė (vaistų spintelė), tyrinėjama juodosios rinkos ir specparduotuvių pasiūla, gilinamasi į filmų – (so)vietinių ir rodytų importinių – tradicijas ir recepciją, pasidairoma (ryškiau) po hobių ir (probėgšmiau) sporto pasaulius, ilgėliau užsisėdima užstalėje, narstant mūsų tarybinį bendravimą.

Pabaigoje, dar kartą pasvarstęs, kuo mes skyrėmės nuo jų, Užkalnis už(si)tvirtina išskirdamas ir aptardamas, kaip pats sako, tarybinių žmonių rūšis: mokinio ir studento, vidutinio amžiaus vyro ir moters, pensininkės ir pensininko socialinį būvį ir aprangą, dienotvarkę, kalbėseną, galvos turinį ir „kur jis dabar“, – po šio skyrelio sunku tikėti(s), kad likusios dvi evangelijos (juk nemanome, kad autorius praleis progą išnaudoti žanro atveriamas kiekybines galimybes) dar braidys po sovietmetį. Matyt, bus atsigręžta į pirmuosius nepriklausomybės metus ar net penkmečius.

Kiekvienas šių skyrelių pagal galimybes stengiasi išsemti visus autoriaus pažadėtus šaltinius: savo atmintį, kitų žmonių pasakojimus (pletkus, nuogirdas), (anų laikų spaudos, šių laikų refleksijų pasakojimų) tekstus, tiesiog žinias. Tačiau čia jau viskas priklauso nuo autoriaus erudicijos, pastangų gilintis ir gal net nusiteikimo. Štai pats pirmas įvadinis skyrelis, jau užsiimantis dėstymu: baigiamasis pasažas apie autorių bibliotekoje (mažvydinėje) pilnas pavaizdžios informacijos apie varinę Kazio Kisielio skulptūrą ir jos kilnojimą, persiškus skalbimo miltelius „Darya“, Mažvydo „Katekizmo“ šriftą, vertingų pasvarstymų apie nevertingas ir senti užprogramuotas tarybinę bei dabartinę enciklopedijas. Tačiau į samprotavimą apie geras (pavyzdžiui, bostoniškę, kurią ir dabar atsiversti pravartu, ar klasikinę britaniką) ir prastas enciklopedijas, apie senstančias ir nesenstančias knygas taip ir neišauga, nors prašytųsi. Matyt, patingėta daugiau pagalvoti.

Taip pat ir skyrelio pradžia: elegantiškas ir informatyvus pasažas apie lydytą sūrelį „Draugystė“, ant kurio pavaizduota lietuvaitė, laikanti kibirą su užrašu Š, perauga į autoriaus pažadus visoje knygoje kabinėtis prie žodžių ir rašyti išnašas, bet taip ir lieka pakeliui savęs link. Mat paaiškinimas, kodėl „tarybų“, o ne „sovietų“ Lietuva, lieka nususęs, o juk tiek kautynių dėl to būta tarp tarybikų ir (anti)sovietikų pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį (jau nutylint prieškario svarstymus ar išeivijos pasidalijimus), kas autoriui nėra nežinoma. O čia: „Taisyklingai šiandien vadintume „Sovietų Lietuvoje“, kas turbūt teisinga [...], bet aš rašysiu „Tarybų“, nes tas žodis turi praeities prieskonį, ir skaitytojai mane supras“. O jei nesupras? O jei supras ne taip? Juk žadėjai, Užkalni, kabinėtis prie žodžių, tai ir varyk. Ko lauki? Ne dėl skaitytojų, o dėl to, kaip tuomet (ir kodėl taip, o ne kitaip) kalbėjome, galvojome, supratome...

Puikus motyvas praleistas, o pavymui dar paleistas pirstelėjimas pro šalį: „Beje, apie kolūkius. Tie dariniai (kolektyviniai ūkiai) Lietuvoje atsirado maždaug tuo pačiu metu, kaip ir tarybos, tačiau originalaus žodžio „kolchozas“ niekas nesispiria sugrąžinti“ (I, p. 18). Vyresnieji skaitytojai čia galėtų drąsiai nusispjauti: juk ilgą laiką tai, kaip žmogus sakydavo – kolūkis ar kolkozas, signalizuodavo apie jo santykį su sovietų valdžia ir tvarka. Ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje, tarybų Lietuvoje. Ir tie, kurie laisvoje Lietuvoje (prieškariu ar dabartinėje) sakė(-o) ir rašė(-o) sovietų, buvo (yra) nuoseklūs ir kolchozų, ir narkomų, ir polpredų, ir DOSAAF, ir obuchoesų atžvilgiu: tai vienetiniai vardai, kuriems nėra vertimo į žmonių kalbą.

Mes galime sakyti ir rašyti kolchozų, niekas neuždraus, o juk mes ne kolchozinės tvarkos šalininkai, kad spirtume įtvirtinti mums teisinga atrodančią vartoseną kaip oficialią (norminę). Autoriui šie dalykai ir diskusijos tikrai nėra negirdėti, bet geriau – tep lep ir vaizdelis (apie kino žurnalą „Tarybų Lietuva“ ar tariamai liaudiškas patarles). Toks pusinis – įdomių faktų, nuotaikingų vaizdelių, juokingų nutikimų, vertingų pasamprotavimų, tingių pasisiūbavimų paviršiuje, retorinės trydos, neapgalvotų pražiūrėjimų ir tai elegantiškos, tai linijinės teksto kompozicijos – pasisekimas permainingai keliauja iš skyrelio į skyrelį.

Menkiausiai nusisekė svarstybos apie gatvių pavadinimus: „Naujojo Židinio-Aidų“ aplinkos skaitytojui būtų nyku patirti, kad Kristijonas Donelaitis ar Herkus Mantas „niekur netilpo į tarybinę ideologiją“ (I, p. 35). Šalia ideologijos buvo ir indoktrinacija, ir atminties/vaizduotės/sąmonės keitimo (kitas klausimas, sėkmingi ar ne) bandymai. Ir čia reikėjo tiesiog susivokti: jei dalykas yra ne atminties, o žinojimo, tai galbūt kas nors jau ir žino, ištyrė, nustatė ir yra parašęs. Pasiremti rašytiniu (nebūtinai akademiniu) autoritetu, užuot diletantiškai svarsčius pačiam, visada naudinga. O pasiskaičius autoritetų, galima pasiimti, kas naudinga, ar mesti šonan ir pačiam svarstyti, turėjo tie komunistai Lietuvoje atminimo politiką ar ne.

Tačiau praleidus gatvėvardžių kliuvinius, galima visai sėkmingai suskaityti bent pusšimtį puslapių apie gyvenimo formas, darbovietes („ėjimas į darbą įeina į darbą“, – kaip darbo kultūrą yra prisiminęs Vytautas Landsbergis) ir mitybą. Puikūs vaizdeliai, iškalbingi autoriaus ir jo pažįstamų prisiminimai, žinių perlai, analitinio darbo proveržiai ir stiliaus vinguriavimai, kol pasaže apie „žuvies dieną“ ketvirtadienį tiesiog pražiūrimas kovos su porevoliucinės Rusijos stačiatikiškomis (vėliau ir apskritai krikščioniškomis) pasninko tradicijomis, o tai iki skausmo žinoma sovietikos tyrėjams ir žinovams.

Būtų galima tęsti ir atpasakoti visus abiejų knygų smagumus (ryškiausi – paskirose išnašose, iliust-racijose ir parašuose po jomis bei smulkiuose, bet ypač nuotaikinguose fakteliuose), privalumus (laisvas judėjimas nuo sovietinės praeities prie dabartinės Lietuvos, ten ir atgal per geležinę uždangą, su pasakojimo turiniu keičiant ir tempą, ir stilių, ir nuotaiką, atskirai paminint išliekamosios analitinės vertės gabalą apie kiną) ir pramazus (ryškiausi – kartojimaisi apie aprangą, banalūs apibendrinimai apie sportą (16) ir buvusių desantininkų kariuomenėje tarnavusių vyrų prisiminimuose motyvo išpūtimas), bet gal jau galima būtų pasukti moralo link ir užklausti...

...o kaip gi buvo su tuo tarybiniu žmogumi ir kodėl taip pagal Užkalnį?..

Atrodytų, ko čia klausti? Blogai buvo. Žmogus nieko neturėjo, pirmiausia daiktų ir galimybių juos įsigyjant rinktis (tačiau buvo ir turgūs, ir juodoji rinka su jūrininkų parūpinta kontrabanda, ir specparduotuvės). Ir visi troško tų daiktų: kiekio, įvairovės, išvaizdumo. Negalėjimas rinktis apėmė ir plačiau: centralizuota privalomo darbo sistema stipriai ribojo veiklos erdves (užtat žmonės kiekvieną žemės lopinėlį išnaudoję papildomai užsidirbti iš to, kas užauga, kaip autoriaus močiutė). Erdvės trūko ne tik veiklai, bet ir elementariam judėjimui: suvaržymai, net ir kainų prasme, egzistavo ir plačiosios tarybinės tėvynės ribose, o visiems taip trokštamas (pamatyti, o gal ir pasilikti) užsienis buvęs daugeliui nepasiekiamas.

Visa tai Užkalnis dėsto, tačiau lieka neaišku: tai buvo tas tarybinis žmogus užuitas tamsuolis, kaip kad matome iš jo palikuonių šiandien, ar ne? Jei buvo, tai iš kur tada radosi laisva Lietuva? Jei ši – ne tamsuolių, gal jie ir anuomet buvo šviesūs, kaip (vaizduojasi buvę) autorius ar Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės tyrime aptikti „savaimios visuomenės tinklai“, tik neišsiskleidę, kol nepapūtė drąsos sakyti vėjai? Tai kurių tada buvo daugiau, kurie dominavo? Iš knygos atrodytų, kad tamsuoliai, tik Užkalnis vis sukabina tuos anuomet gyvenusius tarybinius „mus“ ir dabartinius netarybinius. Laipsniškas perėjimas ar radikali transformacija, tęstinumas ar lūžis, – šie klausimai yra pamatiniai ir subjektyviame, ir akademiniame sovietų tvarkos galo ir laisvos Lietuvos ištakų diskursuose.

Užkalniški tarybinio žmogaus aprašymai čia pamėgina prasmukti neužklausti. Tai galima palikti kitų evangelijų svarstyboms, bet vieną klausimą norėtųsi pabaigai jau atsakytinai (atsakančiai) įkalti. Kodėl tas tarybinis žmogus vis dėlto buvo tamsus, jei jo neveikė sovietų ideologija, ką autorius taip daug ir noriai pabrėžia? O jei žmogus išlieka tamsus iki dabar, ir pilnas visokių iš piršto laužtų tikėjimų apie gyvenimą anuomet, nors turėtų prisiminti ir suvokti, kad iš tiesų tai buvo tamsūs laikai ir pilkas gyvenimas, tai kas dėl to kaltas? Panašu, kad autorius į šį klausimą sau yra atsakęs seniai, tai jam savaime suprantama prielaida, ir jos jis nei išskleidinėja, nei tikrina, nei aiškina. Na, nebent taip: „Viena iš problemų, su kuriomis susidūrė sovietų ideologija, buvo ta, kad žmogui reikia tikėjimo, o uždraudus ir išvarčius velniop prietarus, atsirado tuštuma. Pirma neblogai tiko kovai su tais, kas turi ko nors daugiau, bet perdalijimas visad yra problemiškas, nes greitai baigiasi. Todėl, praėjus Stalino teororui, ir vėl atsiradus tam tikrai tikėjimo tuštumai, buvo pradėta formuoti nauja religija: kaip buvo išgelbėtas pasaulis per Didįjį Tėvynės karą. [...] Įdomu yra tai, kaip mažai ji paveikė Lietuvą ir jos protus, nepaisant dažnų filmų apie karą [...]. Be to, Lietuvoje vis dar buvo neįtikėtinai tvari sava, neišvaryta religija, todėl antrąją prigydyti buvo sunku. Iš esmės, regis, su tuo net buvo susitaikyta“ (II, 126). Banalu? Taip, bet ir sovietinės istorijos bei sovietologinių teorijų tekstai pilni tokių banalybių. „Niekas tuo komunizmu netikėjo“, „komunizmas buvo religijos pakaitalas“, – bla bla bla. Žinoma, situacija sovietų Rusijoje ir Pribaltikoje indoktrinacijos lygiu ir gyliu tikrai skyrėsi (17), kaip ir ideologizacinės užmačios (vienodos buvo tik propagandinės klišės apie tarybinį žmogų ar kapitalistinį pasaulį, bet irgi nebuvo skirtos tikėti, o skirti sava nuo svetima ir taip nesąmoningai identifikuotis). Tačiau būtina pabrėžti: ideologija niekada ir nebuvo skirta tikėjimui, juoba kvazireliginiam; tai buvo žinojimo, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, kurlink viskas juda, kas už visko stovi ir kas neišvengiama, perėmimo ar atmetimo byla. Ir nebūtinai sąmoningai, pirmiausia – valingai. Buvo laikas, kai reikėjo asmeniško masinio atsidavimo vadui, bet ir tai buvo veiklaus žinojimo (bolševikai gali viską) ir valiojimo reikalas.

Čia taip sako recenzentas, o autorius, panašu, „meta kelią dėl takelio“ (plg. jo patičias apie šią patarlę, I, p. 20) ir mano komunistus ir šiaip buvus ne ypač gud¬rius (neūkiškumas, o dar tos niekam nesuvokiamos paranojos kaip dabartinėje Šiaurės Korėjoje, rusų tradicijos, Rytų tamsumas etc., plg. II, p. 138 apie draudimus fotografuoti). Kas tada buvo keičiama? Ogi, marksistiškai tariant, bazė: sovietų Lietuvoje žmonės buvo apiplėšti, nuskurdinti, suvaržyti veiklose ir judėjime, tai ir sąmonė nususo. Atsirado laisvė su judėjimo, veiklos ir gėrių įgijimo galimybėmis, pasitaisė ir sąmonė (tų, kurie tomis galimybėmis pasinaudojo). Taip, toks numanymas būtų marksistinis, naiviai vakarietiškai marksistiškai kairuoliškas. Aš asmeniškai (tokių knygų recenzijas labai tinka užbaigti asmeninio manymo ir patyrimo iškišimu už argumentą) pamenu anų laikų medžiaginės gerovės ir išvažiavimo į užsienį troškuolius, perestukinus ir madingai apsirengusius jaunuolius. Nebūtinai jie buvo potencialūs ar užsislaptinę laisvojo pasaulio piliečiai (plg. II, p. 252), – tokie esą nūnai skaito Užkalnio knygą, užuot spoksoję į televizorių. Man kur kas tikėtiniau, kad jie pradėjo dirbti kokiems daktarams, ir dabar sėdi ir žiūri į groteles aukštai palubėje, kur kartkartėmis švysteli saulės spindulėlis. Ir aš asmeniškai manau, kad Užkalnis ir panašūs į jį (ar mane) anais laikais buvome kur kas sovietiškesni, nei sau dabar atrodome. O tai, kad sovietiškumą (buvo, dar ir dabar yra) galima nusimesti, įveikti, kad Lietuvoje papūtė laisvės vėjas ir žmonės galėjo pasikeisti, yra nei dėsninga, nei natūralu, nei savaime suprantama. Tai Dvasios dovana, ir dar (iki laikų pabaigos liks) neaišku, kaip ji buvo priimta ir kokių vaisių kam davė.

Kokių gi vaisių ir kam davė dvi Užkalnio evangelijos? Sovietinis žmogus, juoba tarybinis (aš irgi neaiškinsiu, kuo jie skiriasi) tokių knygų į rankas neims, jam užteks ištraukų komentavimo internetuose. Vyresniam, nesovietiniam ar mažai sovietizuotam žmogui – tai toks nostalgiškas skaitalas. Jaunam, anų laikų netyrusiam ar menkai save tuomet tesuvokusiam žmogui daug anų laikų pasaulio tikrenybių liks nesuprastos, užtat bus labai aiški tuomet tvėrusi nuotaika, toks socialinis kultūrinis klimatas.

Estetinio pažinimo požiūriu šios knygos sunkiai pralenkiamos, kaip akstinai ir paskatos susimąstyti ir pergalvoti savo santykius su praėjusiomis praeitimis patiems. O tie patys tada patys kada nors ir kažką panašaus parašys, ir tada Užkalniui beliks tyliai šniurkščioti kamputyje, net nosinės nebus kam paduoti. Kada nors, bet kol kas Užkalnis dar tebevaldo: skaityti verta ir teisinga, nors nei reikalinga, nei išganinga. 

1. Užkalnis čia rastų kur prikabinti tarybiškumą, mat posakio „Žinai ką... nepažįstų aš tų draugų“ autorystė – pagėrusio traktoristo Juozo, 1979 m. pakalbinto Skirmanto Pabedinsko laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Vis dėlto posakis daugiausia išpopuliarėjo po grupės Bitės dainos „Žinojau“ jau nepriklausomybės laikais.
2. Dabartinėje vakarietiškoje teologinėje (ne tik protestantiškoje, kur ji nepalyginti labiau paplitusi, bet ir katalikiškoje) vartosenoje „Evangelija“ yra pamatinė krikščioniškus teiginius ir kvalifikuojanti, ir legitimuojanti sąvoka; žr. Otto H. Pesch, „Evangelium/Gesetz“, in: Neues Handbuch theologischer Grundbegriffe, t. 1, hrsg. von Peter Eicher, München: Kösel, 1984, p. 317–332; 319.
3. Apokrifinių evangelijų vertimų tradicija į lietuvių kalbą neskurdi, plg.: Ewangelia Nikodemo, arba Trumpas nusidawimas apie gywasti Jezaus Kristaus, kurį Nikodemas, rabbins bey mokitojis zydu paźenklino, kaip jis pats tą buwo matęs bey isztyręs, kadangi jis pats paslētas pasekējas ir mokįtinis Jēzaus buwo: priegtam randasi daug graźû pasakojimû ir nusidawimû, kuriû ewangēlistai ne atsimine: podraug su nusidawimais apie nekurį rabbiną arba źydû mokįtojį, kursai regimay paźino, Kristu Diewo sunumį ēsantį isz Pilippo Kegelio pridējimo ant Dwasiszko wado į dangiszką tēwiszkę imta o galiausey apie baises korawones 12 źydiszkû giminiû, Tilsit: Druck und Verlag von J. Reyländer & Sohn, [1888]. Akademinio apokrifo vertimo pavyzdį žr. „Petro evangelija“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1992, Nr. 6, p. 5–9.
4. Iš populiariosios evangelikų teologijos formatą peržengiančių veikalų vertimų minėtinas: Frederick Buechner, Tiesos sakymas: Evangelija kaip tragedija, komedija ir pasaka, iš ang¬lų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001.
5. Vienos tokios, „Jėzaus gynimo tyrimų“ tradicijos ir katalikiško gynimosi nuo jo aptarimą žr. autoriaus str. „Kristaus prisikėlimo istoriškumo klausimas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1996, Nr. 5, p. 94–99.
6. Iš lietuviškų vertimų plg. Marija Valtorta, Taip man buvo atskleista Evangelija, 4 t., Klaipėda: Žemaitijos spauda, 2013, (vertimas iš italų k.).
7. Teris ir Džina Makombai, Pienės evangelija, iš anglų kalbos vertė A. Bačelis, Kaunas: Amžinoji uola, 1996.
8. Šalia daugybės apokrifinių Judo ir Magdalietės evangelijų literatūrinių perdirbinių į lietuvių kalbą, versta ir (bedievio) nobelisto José Saramago Evangelija pagal Jėzų Kristų (vertė Zigmantas Ardickas, Kaunas: Kitos knygos, 2010). Atskirai minėtina nebiblinio turinio literatūra, tepasiskolinanti žanro pavadinimą: nuo paaugliško realizmo (Suzanne Kingsbury, Evangelija pagal Greisę, vertė Vilma Krinevičienė, Kaunas: Jotema, 2004) iki japonų antiklerikalinio socrealistinio kriminalinio (Seitio Macumoto, Juodoji evangelija, vertė J. Vaišnoras, Vilnius: Vaga, 1969), – šitą vienintelį skaičiau.
9. Gediminas Bytautas, Mano paties evangelija: Eilėraščiai, Klaipėda: Eglės leidykla, 2007.
10. Sandoros ir sveikatos evangelija: Dvasinio tobulėjimo keliu, parengė Eduardas Girčys, (ser. Dvasingumas ir sveikata), 1997.
11. [Juozas Norbutas], Cicilizmo evangelija sulig Barabošiaus, d. 1: Genesis ir exodus bei cicilizmo pradžia ir kelionė į rojų, Šotsas: „Ežio“ redakcija, 1916. Vienintelis egz. Lietuvoje saugomas Panevėžio apskrities bibliotekoje.
12. Būtent taip (Sovietinė Lietuva: Kaip mes gyvenome. 1953–1985 metai) pavadintas CD, išleistas prieš 10 metų, buvo bene pirmoji postalininės sovietų Lietuvos gyvenimo antropologija: gana realistiška ir spalvinga, gal kiek ir plakatiška, užtat be rimtesnių perlenkimų, nutylėjimų, prasimanymų.
13. Tai Algirdo M. Brazausko ir Lionginio Šepečio epiniai „atsiminimai“. Šių ir kitų panašių kūrinių recenzijų, parūpintų Arūno Streikaus ir jo sekėjų, galima rasti in: Knygų aidai, 2006, Nr. 1; 2007, Nr. 4; 2009, Nr. 5; 2015, Nr. 1.
14. Kaip žinia, visa tai vadinama tinklaveikos tyrimais, plg. gilias ir aštrokas diskusijas in: Knygų aidai, 2012, Nr. 2, 3.
15. Iki šiol čia nepralenkiamas Sergejus Rapoportas su savo Vilniaus snobais (1994), tapęs įkvėpimu ir Nerijai Putinaitei, ir Tomui Vaisetai, ir daugeliui jaunesniųjų tyrėjų.
16. Išskyrus loterijų aptarimą ir biatlonininko Užkalnio karjeros pagrindinius trikdžius: „1) Tai tas 2) Tai anas“.
17. Tokias knygas recenzuojant reikia nesikuklinti ir kuo daugiau nurodyti savo tekstų, taigi apie pavergto proto formas žr. http://sovietika.lt/749213/straipsniai/atmintis/interviu-apie-pavergto-proto-formas-su-ne(tuo)-sepeciu.