Tačiau tikrai, yra metas švęsti. Nežinau, ar visi norės, bet niekad nebūna taip, kad visi ateitų į šventę.
Sukako 19 metų nuo tos dienos, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos dalimi. 2004 metai, siaubingai toli praeityje. Apie eurą niekas nė nesvajojo. Dar tik neseniai, 2003 metais, chamas ir arogantiškas pasipūtėlis, Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac, sakė: „Tos šalys nelabai gerai elgėsi ir gana lengvabūdiškai per greitai prisiartino prie JAV pozicijos. Tai neatsakingas elgesys. Tai neišauklėtas elgesys. Jos praleido gerą galimybę patylėti.“
Niekas taip su Lietuva nekalba šiais laikais. Kaip viskas pasikeitė – neįtikėtina. Nuostabu.
Aš prisimenu, kaip mažesniuose Italijos oro uostuose, atvykus su lietuvišku pasu iš Londono, susirinkdavo visa pasieniečių pamaina ir vartė dokumentą, žiūrėdami ir nepažindami.
Mano dėstytojas ir diplomatas (buvo ambasadoriumi prie Šventojo Sosto), Vytautas Ališauskas, pasakojo, kaip vykdamas iš Šveicarijos traukiniu į Italiją, buvo išlaipintas pasieniečių, kurie skambino kažkam telefonu: „È il passaporto lituano diplomatico valido?“ - ar galioja Lietuvos diplomatinis pasas? Šalį žinom, ar ji tikra – nelabai.
Lietuvos pasas – vienas geriausių pasaulyje. Lietuva laisva, turtinga ir saugi.
Kažkada tekste parašiau, kad Lietuva – turtinga šalis, ir krūva žmonių pasipiktino. Mat jie save lygina su Šveicarija ir jiems kažkiek stinga.
Bet aš prisimenu tuos laikus (ir aš dar ne visai senas), kai mums turtingas užsienis buvo buvusi Jugoslavija, su „Podravka“ ir „Cedevita“. Kai atvežti skanėstai iš Kubos ir Vietnamo buvo mūsų apgailėtino gyvenimo paįvairinimas.
Man atrodo, kad lietuviai skųsis tol, kol pasaulyje bus nors viena šalis, kuri nors penkiais doleriais bus turtingesnė už Lietuvą.
Bet ir tada skųsis: ak, ne kiekvienas gali turėti Lietuvoje jachtą ir savo lėktuvą.
Mes esame nežmoniškai, pasakiškai turtingi ir sėkmingi. Visa bėda yra tokia, kad nuotaiką nustato tie, ką viskas neramina ir kas viskuo nepatenkinti. Šeimų sąjūdžiai ir bijantys skirtingų lyčių (net ir savo), nepatenkinti tuo, kad yra rūpinamasi gyvūnais, nelaimingi dėl mūsų pagalbos Ukrainai, jaučiantys nuolatinę grėsmę dėl gėjų, dėl Stambulo, dėl migrantų, dėl anglų kalbos – nors didesnė problema yra ne anglų kalba, o tie, kieno vienintelė užsienio kalba ligi šiol yra rusų.
Štai paprastas pavyzdys: mano straipsnis apie ypatingą žuvienę Prancūzijos pietuose. Taip, 300 eurų (už keturis dubenis): štai reportažas – Užkalnis valgo sriubą už 300 eurų: patariu ir jums. Daugelio reakcija: kaip tu drįsti, kodėl taip erzini, kaip negėda, kiek žmonių Lietuvoje alkani?
O kiek žmonių Lietuvoje alkani? Tie, kas rašo apie tai, tikrai nėra alkani. Jie yra sočiai pavalgantys. Daugelis žmonių, kurie užjaučia alkanus mano tekstų aukas, patys turi po du kibinus už kiekvieno žando.
Didelė mūsų bėda yra tokia, kad daugelis nori patirti skausmą, būti aukos, net neturėdami tam pagrindo. „Pensininkai nevalgo“ – kur jie? Kokie pensininkai? Alkani, tikrai? Taigi, kad ne. Yra mitai apie nustekentą Lietuvą – kaip ir mitai apie tai, kaip Vytautas Landsbergis privatizavo Palangą, pirko pilį Šveicarijoje ir kaip Šimonytė pardavė šalį, bet tai tik mitai, kaip ir „šunaujos“ legenda.
Lietuva yra svajonių šalis. Žinau, dar praeis daug metų, gal dešimtmečių, ir vis dar bus sakoma, kad „visi emigravo“, kai šalies gyventojų kiekis ne mažėja, o auga.
Vis dar žmones šnekės, kad „beveik visi dirba už 300 eurų“, kai net minimalus atlyginimas bus triskart didesnis, ir nepaisant to, kad minimalus atlyginimas nėra atlyginimas, o tik pašalpa tiems, kas turi labai mažai įgūdžių.
Skundai tęsis, kol bus Lietuva, bet kuo toliau, tuo labiau juos reikia ignoruoti. Lietuva yra laiminga šalis su nedidelėmis problemomis, kurias nuolatos sprendžia, o ne ašarų pakalnė su Kalėdų eglute, uždegama kartą per metus, kur net dėl jos sugebama susipykti.
Absurdiškos ir mėnesiais besiveliančios istorijos apie instagramo žvaigždes, žvaigždūnus ir pigių kvepalų šmugelio prekiautojas tik parodo, kaip mes gerai gyvename – ar jūs norėtumėt, kad komentatoriai ginčytųsi apie Platoną ir Aristotelį? Aš gal irgi norėčiau. Taip nebus.
Mes labai daug metų norėjome tapti laisva, ramia, nerūpestinga ir turtinga šalimi, kur žmones kalbėsis ne apie tankus gatvėse ir ne apie sovietų ekonominę blokadą. Mes lygiai tokie ir tapome: laimingi, nerūpestingi, turtingi, turintys laiko ir pinigų nesąmonėms, užsienio filmams, brangiam apatiniam trikotažui, kelionėms, kelių mėnesių atostogoms, laivams, sodyboms, gardiems valgiams.
Ir tai jums yra blogai? Mes juk gavome tai, ko norėjome.
Kas blogai? Ko trūksta?
Šiandien pranešta apie tai, kad praėjusią naktį ukrainiečių dronai atakavo Kremlių. Putinas nenukentėjo, sako Rusijos propaganda.
Nieko, dronų dar bus. Čia ir Lietuvos nuopelnas. Tikiuosi, bent keli jų bus su mūsų trispalvėmis. Kaip galima nesidžiaugti?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.