Užkalnis. Nostalgijos „biznis“: kolūkiai, pionieriai ir Salomėja Nėris

Ne viskas yra taip, kaip rodosi iš pirmo žvilgsnio. Vienas prekybos centras štai reklamuojasi prieš Kalėdas, pranešdamas, kad ten nebus „skatinimo pirkti“ ir Kalėdų muzikos. Galės ateiti visi, kam nepatinka pirkti dovanas, ir pirkti dovanas. Ateik, išleisk pinigus ir nebūk toks, kaip tie, kas leidžia pinigus.

Priminė Anglijoje prieš porą dešimčių metų matytą radikalią reklamą: „Pirk šį automobilį ir pabėk nuo vartojimo kultūros!“

Prekybcentris, skatinantis nepirkti, yra kaip ligoninė, kuri nenori, kad pacientai pasveiktų. Arba kaip picerija, kuri nepataria pirkti picų.

Tema šiandien įdomesnė. Turbūt pastebėjote, kaip socialiniuose tinkluose suvešėjo anksčiau nematyti puslapiai, besivadinantys žodžių kratiniais: „Tai įdomu“, „Reikia žinoti“, „Ridikėlis“, „Vilnelė“, „Įdomybės“, „Istorijos lobynai“, ir visi jie subtiliai ir jaukiai bruka sovietinę nostalgiją.

Stalino ir Chruščiovo laikų Vilnius, kolūkinės gyvenvietės, kolūkiečiai su grūdų maišais, statybininkai su šalmais Kauno ar Šiaulių daugiabučių statybose, moterys tekstilės fabrikuose, vaikučiai pionierių kaklaraiščiais, nauji sovietiniai prekybcentriai – ten fotosesijos su prekėmis lentynose, kurių nebūdavo, ir aktoriais, vaizduojančiais pirkėjus, sovietiniai kurortai su laimingais raudonskruosčiais dirbančiaisiais poilsiautojais, parodinės kolūkių gyvenvietės (Juknaičiai), laimingi sovietiniai žmonės tviskančiais automobiliais, pastatytais miestų aikštėse, turistai Kaukaze su gitaromis, šventės vaikučiams su Seneliu Šalčiu ir Snieguole, studentės tautiniais drabužiais, dailūs sovietiniai restoranai tobulai serviruotais stalais, butai naujuose daugiabučiuose su dailiais baldais, kur lentynos lūžta nuo knygų, šaldytuvai – nuo produktų, o sekcijos prikimštos porceliano servizų.

Prie kiekvieno pasidalijimo – ne dešimtys, bet šimtai patiktukų, komentarai visi lyg iš to paties repertuaro: dvasingumas ten buvo, žmonės buvo šilti, kaip tikra, kaip gražu, štai ta Lietuva, kurią iš mūsų atėmė. Dabar – Helovinas, gėjai, vaivorykštės, plikos subinės, plastikas, prievarta, nusikaltimai.

Jūs klystate manydami, kad kažkaip tūkstančiai žmonių staiga pajuto paslėpsniuose nostalgiją, nupūtė dulkes nuo senų albumų ir užgrojo „Sparnuotąsias sūpynes“ ir kitą sovietizuotos „Dainų dainelės“ repertuarą. Kultūrinis turinys, beje, tuose naujuose feisbukuose irgi optimizuotas: lyderiauja Salomėja Nėris, toliau – Justinas Marcinkevičius, neatsilieka Juozas Baltušis, na ir, žinoma, antrojo ryškumo sovietinės nomenklatūros žvaigždės – tokios, kaip Teofilis Tilvytis ir Eduardas Mieželaitis.

Visas šis sovietinės nostalgijos balastas yra dalis to, ką mes matome informaciniame kare, nuo kurio neapgins NATO. Dirbtinis intelektas – deja – pirmiausia atneša žalą, o naudos dar teks palaukti. Tie puslapiai su visomis melagienomis, propaganda, informacinėmis šiukšlėmis, senosios komunistinės propagandos atvirukais kuriami kryptingai ir nuosekliai, kad atrodytų, jog Lietuva yra sovietmečio nostalgijos pelkė.

Niūri realybė štai kokia. Žmonės tiki tuo, kas jiems rodoma, ir paskui ima galvoti, kad tai ir yra dominuojanti nuomonė. Sovietmečio šlovinimas pradeda atrodyti dominuojančia, pagrindine, visiems suprantama tema. Ir tada: „visi taip sako, visi taip kalba, visi taip galvoja“. Eilinis žmogus yra labai konformistinis, jis nori būti su visais, nenori išsišokti.

Kitas dalykas: juo mažiau žmonių, kurie iš tikrųjų matė sovietmetį, trėmimus, kolektyvizaciją, industrializavimo kampanijas Mažeikiuose, Alytuje, Utenoje, Naujojoje Akmenėje, Jonavoje (tai vis miestai, sukurti dirbtinai nuo bažnytkaimių), tuo menkesnis konteksto suvokimas.

Tie žmonės, kuriems šiandien nėra keturiasdešimties, dažnai sunkiai įsivaizduoja ne tik „išvažiavimo vizą“ ir OVIR, bet ir tai, kad kolūkiečiai neturėjo pasų ir negalėjo išvykti į miestą be leidimo.

Negali suvokti, kas yra butas „be patogumų“, jei tokiame negyvenai. Arba, kad „eilė telefonui gauti“ nėra eilė naujam išmaniajam – tai ketverių metų laukimas, kol įves laidinį, už kurį mokėsi 2,50 rublio kas mėnesį (45 eurus šių dienų pinigais), už pokalbius su kitu miestu reikės mokėti papildomai, o pokalbius į užsienį reikės užsakinėti iš anksto ir jie kainuoja maždaug 50 eurų per minutę.

Viso to nerasite feisbuko postuose apie puikų gyvenimą sovietyne. Niekas jums nepasakys, kokia buvo vidutinė gyvenimo trukmė ir kad net aspiriną (aspiriną!) vežiodavo iš Vakarų kaip didžią vertybę, nes sovietinis buvo netikęs, kaip ir viskas, kas buvo gaminta Sovietų Sąjungoje: automobiliai, dažai, grąžtai, fotoaparatai, skalbimo milteliai, dantų plombos, šratinukai, popierius, šokoladas, vonios plytelės, pieštukai, baldai, kelnės, marškiniai, batai ir tortai. Sovietų Sąjunga absoliučiai nieko negamino gerai ir net ledai (plombyras!) tik todėl džiugino, kad kartais laikėsi senojo amerikietiško recepto, kurį atvežė į Sovietų Sąjungą prieš Antrąjį pasaulinį karą kartu su šlapdešrės, kondensuoto pieno ir makaronų gamybos technologijomis.

Ką galime padaryti, kad žmonės, skaitantys socialinius tinklus, nebūtų kvailinami? Nieko.

Visi bus tokie, kokie pasirinks būti. Viskas, kas yra įmanoma, tai bandyti šviestis patiems ir pagal galimybes apšviesti artimuosius. Kad žinotų, jog mandarinai per Kalėdas ne visada buvo duotybė, apie kurią galima negalvoti. Tai, ką jūs pasakysite giminėms ir nenutylėsite, liks amžiams jūsų nuopelnas.