Šiandien didžiuotis Vilniumi yra nesusipratimas. Tas pats, kas girtis, kad gyveni šiukšlių konteineryje. Didžiausias šalies miestas yra nudrožtas, pavargęs, praradęs bet kokį optimizmą, savigarbą ir viziją.
Jokios naujos statybos nekompensuoja slogaus mirštančio miesto jausmo: Indijos sostinėje Delyje, keliais dešimtmečiais per vėlai, pastatė naują oro uostą, tačiau pats miestas tebėra srutų duobė. Taip ir Vilniuje: naujasis aplinkkelis tėra patogus būdas apvažiuoti dulkino betono masyvą, nelabai daug jo pamatant.
Kuo mažiau šiais laikais Vilniuje būni, tuo geriau jautiesi.
Kažkada Kauną vadino degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šiandien Vilnius yra musių nutupėtas apokalipsės laukas tarp Minsko ir Kauno.
Štai jums priežastys, kodėl sostinę reikėtų kraustyti į Kauną, o Vilnių aptverti tvora, gyventojus iškeldinti, ir dalį teritorijos paversti pramogų parku: Senamiestį, kaip ir anksčiau, galima rodyti turistams.
Islandijos ir Vilniaus gatvėse legalizuoti šaunamuosius ginklus, ir po vieno savaitgalio ten viskas nurims. Visą likusį miestą galima užstatyti nuodingos chemijos pramonės įmonėmis, suarti ir užsėti rapsais, o taip pat pastatyti Centrinės žvalgybos agentūros kalėjimą prie oro uosto.
Atskraidintume teroristus iš viso pasaulio kvotos procedūroms. Oro uostas galėtų būti pirmasis kvotos etapas: pavarinėjam juos koridoriais tris valandas ir tada klausiam: ar jau kalbėsi, ar nori dar tris valandas pasivaikščioti koridoriais?
Jie viską papasakotų. Jei vis dar nešneka, perduodam Keleivių kontrolei. Tegu nusiveda į autobusiuką. Jei ir iš ten išeina gyvas ir neprisipažįsta, tada į specialiai įrengtą kalėjimą, ir ten juos tegul pribaigia atvežti iš užsienio tardytojai. Jei neatlaikys tardymo, išvežti į nacionalinio stadiono griuvėsius Šeškinėje. Iš ten dar niekas gyvas negrįžo.
Tačiau, rimtai kalbant, yra daug priežasčių, kodėl Kaunas jau seniai nusipelnė būti sostine, o Vilniui tą titulą reikia atimti, pervadinti Naujuoju Černobyliu ir užgesinti šviesas.
1. Kaunas neturi griūvančio kalno miesto centre su šalies laisvės simboliu. Jei Kaune kas nors taip griūtų, tenykštis meras, galimai net su beisbolo lazda rankoje, asmeniškai aplankytų visus, kas kelerius metus atsako už šitą gėdą, ir kitą rytą tie visi valdininkai būtų apvilkti oranžiniais kombinezonais, ir ne naują komisiją formuotų, o mojuotų kastuvais ir betonuotų, kol viskas atrodytų gražiai ir kalnas nebeslinktų. Sprendžiant iš to, kokiais tempais viską sugeba daryti Kaune, jiems Gedimino kalnas būtų devynių darbo dienų projektas.
2. Kaune dar yra medinių namų, kurie prašosi liepsnosvaidžio, bet jie neturi tokios gėdos, kaip Vilniaus taboras, kur bijo važiuoti policija, tik praskrenda sraigtasparniu ir džiaugiasi pasprukę. Ten reikia NATO taikdarių su tankais ir minosvaidžiais, ne socialinių darbuotojų. Turistams Vilniuje rodo „Užupio respubliką“, ir jie dairosi, kur čia tas žadėtasis Lietuvos Monmartras (yra tik parduotuvėlė, kurios kasoje daugiau taromato čekių negu banknotų) – galėtume pasigirti, kad turime savo Heroino Respubliką, Vilniaus Taborą, kuri išties nepriklausoma, nes jokie įstatymai ten negalioja.
3. Kaune yra graži tarpukario architektūra, senoji prezidentūra, o Vilniuje, palyginimui, yra Josifo Stalino vardo tarptautinis oro uostas su komunistine apdaila, apsuptas taboro ir Naujininkų, blogiausių apgyvendintų vietų pasaulyje, neskaitant San Paolo lūšnynų ir Mumbajaus infekcinės ligoninės. Tik Mumbajuje geresnė situacija su taksi negu Vilniaus oro uoste.
4. Vilniaus viešasis transportas yra lūženų muziejus, surūdiję purvini troleibusai ir autobusai kasdien smirdėdami iškeliauja į trasą, ir su tokiomis velnių išartomis ir išakėtomis gatvėmis, kaip Vilniuje, kiekviena diena jiems gali būti paskutinė, juo labiau kad miesto transportas yra seniai net nebe senos skardinės, o dažais papeckioti rūdžių gumulai.
Kai sprogsta troleibuso padanga ir sudrasko saloną kaip popierinį puodelį, visus troleibusus tiesiog reikėtų nuvežti į miesto pakraštį ir nustumti nuo skardžio (galimai prieš tai juos užpildžius miesto tarybos deputatais). Bet Vilnius ne toks miestas, kur tai kas nors galėtų padaryti.
5. Vilniaus gatvių danga yra Bangladešas ir Somalis. Ne Europa (juo labiau ne Šiaurės Europa), ir ne civilizuotas pasaulis. Meluojantys ir išsisukinėjantys savivaldybės pareigūnai vis bado pirštais į kažkokias lenteles ir sako, kad Vilniuje tvarkomasi geriau negu be kur, bet vairuotojai ne akli. Vilniuje ant Jasinskio tilto yra daugiau asfalto lopų negu visuose Albanijos keliuose kartu paėmus. Vokiečių gatvės grindinys jau nebe duobėtas, o pavirtęs akmens dantračiais iš siaubo filmo.
Tai – šėtono nuosavas kiemas, ir niekam dėl to ne gėda. Prezidentūra netrukus svarbius svečius turės vežioti vikšriniais traktoriais arba apskritai vežti į Kauną, kaip Nyderlandų karalių neseniai buvo nuvežę: Vilnius jau nebepravažiuojamas ir netinkamas naudoti. Miestas išėjo iš galiojimo.
6. Trys žodžiai: nacionalinis stadionas Šeškinėje. Kaunas jau netrukus turės naują S. Dariaus ir S. Girėno stadioną, o Vilnius turės, kaip visada, špygą. Gėda? Žinoma, ne. Ko čia gėdytis, geriau ir vėl savaitgaliui uždaryti eismą vienam iš dvidešimties beprasmių maratonų arba kokioms mugėms, smirdinčioms raugintais kopūstais gatvėse ir parduodančioms tuos pačius drožtus šaukštus jau keturiasdešimt metų.
7. Vilniuje pusė gyventojų jau seniai nebebuvę miesto centre: išsiplėtęs praktiškai iki Ukmergės ir Elektrėnų, miestas tapo vėžio ląstele, piktybiniu naviku, kur naujai privarytais betono luitais užgriozdinti dulkini laukai ir sodų bendrijos. Tai nebe Lietuva, o Naujasis Minskas ir Vakarų Pjongyangas.
8. Kaunas neturi tokio absurdo, kaip didžiulis kalėjimas pačiame miesto centre (Lukiškės) arba parlamentas, kuris jau turi vieną disfunkcinę, baisią ir sovietinę posėdžių salę, tai prie jos pastatė dar antrą, bet pirmąją griauti gaila. Vilnius yra kaip ta nusenusi moteris, kuriai seną sugedusį šaldytuvą išmesti gaila, todėl ji virtuvėje šalia jo pastato naują ir valgyti gamina svetainėje, nes virtuvėje nebėra vietos.
9. Vilniuje apskritai visa eilė įstaigų yra baisiuose pastatuose, kurie suprojektuoti sovietų režimo laikais ir kuriuos paveldu laiko gauja piktybinių menotyrininkų, kurie gina viską, ką projektavo jų tėvai, arba kas jiems primena jaunystę.
Seimas, Vyriausybės pastatas, Nacionalinė biblioteka, Operos ir baleto teatras, buvęs „Pergalės“ kinas, buvęs „Maskvos“ kinas, buvęs „Tėvynės“ kinas, Lazdynų buvę restoranai ir prekybos centrai, Šiuolaikinio meno centras Vokiečių gatvėje, Nacionalinė dailės galerija, VCUP, Užsienio reikalų ministerija, Sveikatos ministerija, Ekonomikos ministerija, visa Šeškinė, Viršuliškės, Karoliniškės – viskam reikėtų gigantiško griaunančio Viešpaties kūjo, kuris juos sudaužytų į šipulius. Kaune sovietmečiu nebuvo jokio galios centro, todėl miestas laimingai apsiėjo be marazmų, kurių Vilniuje šiandien neleidžia griauti šėtono sūnūs ir Liuciferio dukterys su VDA diplomais. Kaune buvo sovietinių kreivarankių suprojektuota pabaisa, parduotuvė „Merkurijus“ Laisvės alėjoje, ir ją nugriovė, ir verkiantiems liepė užsikimšti.
10. Dešimtas punktas svarbiausias, kaip dešimtas Dievo įsakymas. Šiukšlės. Kauno valdžia neleistų, kad juos ant ausų statytų šiukšliavežiai. Miestas, kuris ne tik per kelias savaites pavirsta Neapoliu (ne gerąja prasme), bet kurio valdžia išvadina visus verksniais ir liepia kentėti karštyje rūgstančių sauskelnių dvoką, nenusipelno būti sostine.
Kaune tokie šiukšlininkai ropotų keliais ir trim pamainom dantų šepetėliais šveistų konteinerius už bausmę, kartu su visais administracijos atstovais, kurie atsakingi už netvarką.
Jeigu kunigaikštis Gediminas medžiotų ir būtų užmigęs šiandien, jis ne geležinį vilką staugiant susapnuotų: valdovas regėtų naująją Kauno autobusų stotį ir Lietuvos sostinę būtų įkūręs prie Nemuno.