Klimatas keičiasi? Taip, be jokios abejonės, tačiau siūlau šiek tiek atvėsti ir į visą šią apokaliptinę kakofoniją pažvelgti įdėmiau. Be to, iškart deklaruoju, kad nepriklausau nei tiems, kurie teigia, kad Žemė yra plokščia, nei ufonautų sutikimo komitetui, nei kokiai nors kitai konspiracijos teorijų draugijai.
Taigi, kodėl mes kažkuo tikime? Žmonės iš esmės skaito tik antraštes ir neturi laiko į ką nors gilintis. Jei daug metų iš įvairiausių šaltinių tau kas nors kalama į galvą, ir nėra jokios alternatyvios nuomonės, ilgainiui tai priimi kaip tiesą. Tai yra puiki dirva fake news ir manipuliacijoms.
Taigi dauguma yra įtikinti, kad klimato kaita yra 100 proc. žmogaus veiklos padarinys ir tai yra aksioma – teiginys, kurio teisingumui nereikia įrodymo.
Ar tikrai? Jeigu žmonija į šią problemą norėtų pažvelgti rimtai ir atsakingai, tuomet reikėtų suvienyti geriausius pasaulio protus ir sąžiningai atsakyti į klausimą: ar klimato kaita yra tik žmogaus veiklos padarinys, ar tai lemia natūralūs Žemės evoliucijos procesai?
O gal šių veiksnių kombinacija? Kokia ji?
Štai čia ir prasideda didysis veidmainystės spektaklis, kuris turi keletą esminių aspektų. Pirmasis – politinis. Regis, klimato kaita yra politiškai visiškai neutrali problema, bet ir čia įsimetė politika, o konkrečiai – politinis korektiškumas – neomarksistinė idologija, o šioje kompanijoje – ir leftistai bei paties įvairiausio plauko kairieji ekstremistai bei anarchistai.
Dauguma žmonių jų tiesiog nesugeba atpažinti, o jie, skirtingai nei jų ideologiniai tėvai, neturi drąsos pasakyt atvirai – mes esame marksistai ir norime sunaikinti kapitalizmą.
Jie gudresni ir rafinuotesni, turi daugiau galimybių ir įrankių, jie manipuliuoja vaikais ir slepiasi už visokių lengvatikių aktyvistų nugarų.
Neseniai buvau sutikęs savo pažįstamą iš Šiaurės Makedonijos. Ji sakė per „Netflix“ žiūrėjusi dokumentinį filmą „Our Planet“ ir net apsiašarojo, matydama, kaip krisdami nuo uolų žūsta šimtai jūros vėplių.
Komentuodamas tą „širdį draskantį epizodą“, kurio kaltininkė, suprantama, klimato kaita, seras Davidas Attenborough dramatišku užkadriniu balsu sako: „Jie tai daro iš desperacijos, neturėdami pasirinkimo.“ Aš jai sakau: „Darling, juk tai visiškas fake‘as!“ O ji išpūtusi akis: „Juk tai sakė pats Attenborough...“
Garbusis seras jau ne pirmą ir ne antrą kartą pagaunamas meluojant. Dėl to epizodo su vėpliais pavasarį patriukšmavo britų žiniasklaida. Britų zoologai patvirtino, kad tai yra žinomas atvejis, 2017 m. rudenį nufilmuotas Rusijoje, kai būrys baltųjų lokių užvijo kelis šimtus vėplių ant uolų, o po to privertė juos mestis žemyn. Po to vyko medžioklės pabaigtuvių puota.
Kitas skandalas buvo kilęs dėl baltųjų meškų, kai pats D. Attenborough pripažino, kad epizodas buvo nufilmuotas viename Olandijos zoologijos sode.
Beje, dokumentinius filmus apie gamtą jis prilygino vaidybiniams filmams, o BBC atstovai teigė, kad kai kurios scenos tikrai filmuojamos „kontroliuojamoje aplinkoje“, nes kitaip jie „negalėtų papasakoti tų istorijų žiūrovams“. Kokių istorijų? Apie tai, kaip dėl klimato kaitos ir iš desperacijos žudosi jūrų vėpliai?
Beje, „The Global Warming Policy Foundation“ (GWPF) dėl dokumentinių filmų ciklo „Climate Change: The Facts“ pateikė BBC formalų skundą. Jos ekspertai išvardijo daugybę klaidų ir iškraipytų faktų, kuriuos pateikė seras D. Attenborough.
Jie teigia, kad transliuotojas labai nutolo nuo savo misijos pateikti faktus apie klimato kaitą, o vietoje to transliavo „labai politizuotą manifestą“, kuris tarnauja atsinaujinančios energetikos sektoriui ir kelia nereikalingą sumaištį.
Tačiau baimė ir sumaištis – geras rinkodaros palydovas. Turbūt ne kartą girdėjote ir skaitėte raginimus aplankyti Maldyvus ar kitas salas, nes jos sparčiai „skęsta“, netrukus dings po vandeniu ir šio rojaus kampelio jūs niekada nebepamatysite. Tą pačią apokaliptinę pasaulinio vandenyno lygio kilimo mantrą nuolat kartoja seras D. Attenborough. Tačiau nepriklausomi ekspertai teigia, kad nėra jokių stebėjimais pagrįstų mokslinių įrodymų, kad padėtis kaip nors sparčiai blogėtų.
Vandenyno lygis iš tiesų nuolat kyla, tai buvo žinoma seniai, dar iki šios isterijos pradžios. NASA palydovų duomenys rodo, kad nuo 1993 m. pasaulinio vandenyno lygis kasmet pakyla 3,3 mm ir nėra jokių požymių, kad šis procesas greitėtų.
Ir dar keli skaičiai. Pastarosiomis dienomis žiniasklaida pranešė apie „klimatinio populizmo“ protrūkį Paryžiuje – šis miestas paskelbė „klimato nepaprastąją padėtį“. Prancūzijos sostinės merės pavaduotoja Celia Blauel pabrėžė būtinybę laikytis 2015 m. sutarties uždavinių.
Turbūt visi esame girdėję apie pompastišką ir „istorinę“ 2015 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją, dažnai trumpinamą COP 21. Ten visos dalyvavusios šalys savanoriškai įsipareigojo mažinti CO2 emisijas.
Nepriklausomi ekspertai apskaičiavo, kad jeigu visos šalys laikytųsi įsipareigojimų, tai iki 2100 m. vidutinė temperatūra sumažėtų 0,170 laipsnio, tuo tarpu mokslinių stebėjimų duomenimis, nuo 1850 m. vidutinė temperatūra padidėjo 0,8 laipsnio. Tai tiek apie „nepaprastosios padėties“ reikšmę ir prasmę.
Aš neatsitiktinai paminėjau politinį korektiškumą, kuris nepripažįsta profesionalumo, žinių ir patirties, o jo modus operandi – žodžio laisvės suvaržymas. Jo dominuojantis šleifas visiškai aiškiai matomas ir klimato kaitos problemos kontekste.
Štai šiemet prof. Peteris Riddas Australijos teisme laimėjo labai svarbią ir reikšmingą pergalę. Brisbeno teismas nusprendė, kad Jameso Cooko universiteto Kvinslende vadovybė neteisėtai atleido profesorių iš darbo. Reikalas tas, kad prof. Peteris Riddas metė iššūkį dominuojančiai nuomonei, esą Didysis barjerinis rifas žūsta dėl klimato kaitos ir buvo atleistas iš darbo dėl „mokslininkui netinkamo elgesio“. Beje, šis gamtos kūrinys plačiai naudojamas vaikams gąsdinti klimato kaita. Iš tiesų, Didysis barjerinis rifas yra puikios būklės.
Mokslininkas pažymi, kad rifas iš tiesų išgyvena įvairius laikotarpius, kai dėl uraganų, jūros žvaigždžių invazijos ar koralų ligų apmiršta dideli jo plotai, tačiau tai yra natūralūs ir cikliški reiškiniai, o maždaug per dešimtmetį tos apmirusios teritorijos atauga ir atgauna buvusią didybę.
Taigi, ir mokslo sferoje politinis korektiškumas nepakenčia jokios akademinės diskusijos, o žmogus tiesiog atleidžiamas iš darbo.
Tikras stalinizmas, todėl prof. P. Riddo atvejis laikomas laisvo žodžio, ideologijų nesuvaržytos akademinės diskusijos ir sąžiningo mokslo pergale.
Kai isterija įsisiūbuoja, tuomet koja kojon su minia siekiantys žengti politikai pradeda kalbėti visiškus niekus. Turbūt matėte pranešimus, kad pastaruoju metu 64 metų Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi sveikatos problemų ir ją kelis kartus viešumoje buvo ištikę drebulio priepuoliai.
Tai štai Vokietijos žaliųjų partijos lyderė Annalena Baerbock pareiškė, kad tai yra klimato kaitos padarinys. Tuo tarpu naujoji amerikietiškojo kairiojo radikalizmo žvaigždė Alexandria Ocasio-Cortez net nemirktelėdama teigia, kad dėl klimato kaitos iki pasaulio pabaigos liko 12 metų.
JAV naujųjų kairiųjų ir demokratų sveiko proto reitingą bei adekvatumą geriausiai iliustruoja toks skaičius: dabar daugiau kaip 100 demokratų JAV Kongrese stumia vadinamąjį „Green New Deal“. Jis šaliai kainuotų nei daug, nei mažai – apie 100 trln. dolerių...
Kai tokius niekus kalba politinių partijų lyderiai, tai ko tikėtis iš eilinių piliečių? Radikalai dygsta kaip grybai po lietaus. Didžiojoje Britanijoje veganizmas anksčiau buvo siejamas tik su sveikata, o dabar – su kova prieš klimato kaitą.
Valgai mėsą, geri pieną – žudai pasaulį. Radikalai puola mėsininkus, jau atvirai raginama per atostogas nevažinėti automobiliais ir neskraidyti lėktuvais, grasinama dešimtimis dronų blokuoti „Heathrow“ oro uostą. Šią vasarą Londone jau įvyko trys „BP Big Screens festival“ renginiai – Londono Karališkosios operos spektaklių transliacijos dideliuose ekranuose atvirame ore. Radikalai ragino uždrausti šiuos renginius, nes juos remia kompanija „British Petroleum“.
Viena iš sparčiai stiprėjančių radikalių grupių Didžioje Britanijoje yra „Extinction Rebellion“, kurie nesislėpdami save vadina socialiniu-politiniu judėjimu, nors tai yra pats tikriausias ekofašizmas. Kai neseniai Londone jie kėlė masinį chaosą, atidžiau pasižiūrėjau į šią publiką, įsimaišęs į jų būrį Oksfordo gatvėje.
Trumpai tariant, tai naujos kartos hipsteriai, anarchistai, visų rūšių bei porūšių leftistinis neformatas ir neaiškūs atsilupėliai.
Etono, Harrow ar Charterhouse auklėtinių tarp jų tikrai nebuvo. Nepanašu, kad dauguma iš jų dirbtų rimtus darbus ar apskritai tokius turėtų. Čia tokie vadinami benefitininkais arba mūsiškai – pašalpininkais. „Change the system“ yra vienas iš jų dažniausiai vartojamų šūkių. Konservatyvioji šalies žiniasklaida konstatuoja, kad jų reikalavimai reikštų grįžimą į priešindustrinę erą ir kapitalizmo pabaigą.
O ką prakutusi 18–34 metų karta, kuri viešai taip pat labai uoliai pasisako už pasaulio gelbėjimą? Nevairuosit galingų automobilių, skaniai nevalgysit, nekeliausit, nesinaudosite mobiliaisiais telefonais ir elektriniais prietaisais? Nesąmonė.
Maža to, labdaros organizacijos „Wrap“, kuri patarinėja Britanijos vyriausybei, duomenimis, hipokritiškoji tūkstantmečio karta yra didžiausia maisto švaistūnė: šios kartos atstovų namų ūkis per savaitę išmeta vidutiniškai 49 proc. daugiau maisto nei analogiškas pensininkų namų ūkis.
Tačiau pats negražiausias šio veidmainystės spektaklio aspektas yra tas, kad į jį suinteresuoti suaugusieji įtraukia vaikus. Įvairiose Europos šalyse nuvilnijo moksleivių streikai, kurie buvo suaugusiųjų kruopščiai suplanuotos ir koordinuotos akcijos. A. Merkel glostė streikuojančių moksleivių galvas ir žavėjosi jų pilietiškumu, juos laimino ir seras D. Attenborough.
Schema labai paprasta. Už mokesčių mokėtojų pinigus rengiami tie vaikų streikai. Su jais susitinka politikai. „Kokį pasaulį paliksime savo vaikams?“ – garsiai klausia jie. Ir siunčia žinią tų moksleivių tėvams: „Mes išsaugosim pasaulį jūsų vaikams, balsuokite už mus.“ Tuomet jie ateina į valdžią ir vėl finansuoja aplinkosauginius baubus.
Šio globalaus veidmainystės teatro primadona dabar yra 16-metė švedė Greta Thunberg, kuri yra viešųjų ryšių agentūros sukurtas ir valdomas personažas. Ją priima aukščiausi įvairių šalių politikai, popiežius Pranciškus. Mergaitė iš aukščiausių Europos ir globalių forumų tribūnų skaito tetų ir dėdžių parašytas radikalias kairuoliškas kalbas, ragina imtis veiksmų, kurie apkrautų pramonę naujais mokesčiais ir reguliavimais, sunaikintų daugybę darbo vietų, o nepasiturinčios gyventojų grupės patirtų energetinį badą.
Kai tokios nešvarios politikos oponentai sako „gal tu, vaike, geriau eik į mokyklą“, jos globėjai atkerta: „Ko jūs prie vaiko kabinėjatės!“ Tačiau veidmainystė, regis, neturi ribų: G. Thunberg yra pristatyta Nobelio taikos premijai.
Tačiau tai – tik viena medalio pusė. Yra ir kita. Prieš keletą metų Berlyne vykusioje Pasaulinėje mokesčių mokėtojų asociacijos konferencijoje buvo teigiama, kad klimato kaita yra didžiausia suktybė pasaulio istorijoje, kuri pasaulio mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja 1,5 trln. dolerių. Iš tų pinigų išlaikoma visa armija klimato pokyčių tyrėjų, „nepriklausomų“ atsinaujinančios energetikos ekspertų, žurnalistų, viešųjų ryšių agentūrų, nevyriausybinių organizacijų, mokama tūkstančiai stipendijų ir atlyginimų.
Kaip čia taip: kasmet išleidžiama 1,5 trln. dolerių, o padėtis tik blogėja? Vadinasi, kažkas iš to turi naudos. Kas? Prekybininkai, spekuliuojantys šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais ir labai konkretūs pramonės sektoriai.
Taip, anot nepriklausomų ekspertų, sukasi globalios mokslo, visuomeniškumo ir verslo korupcijos ratas. Didysis investuotojas Warrenas Buffettas yra pasakęs: „Vėjo jėgainių parkai be subsidijų ir mokesčių lengvatų neturi jokios prasmės.“
O štai ką kalba vienas iš „Greenpeace“ įkūrėjų, buvęs „Greenpeace Canada“ vadovas Patrickas Moore‘as, 1986 m. pasitraukęs iš šios organizacijos.
Viename iš savo interviu jis kalbėjo, kad kai jie pradėjo, buvo centristai ir savo teiginius grindė mokslu ir logika, o „dabar „Greenpeace“ užgrobė kairieji ekstremistai ir organizacija nukrypo į sensacijas bei dezinformaciją“.
Jis konstatuoja, kad toks likimas ištiko daug aplinkosauginių organizacijų: jas įkuria savanoriai, turėdami kilnių tikslų, o kai reikia mokėti 200 atlyginimų, viskas pasikeičia.
„Klimato kaita yra visiškai dirbtinai sukurtas reikalas. Suprantama, klimatas kito nuo to laiko, kai atsirado Žemė, ir jis keičiasi dabar, tačiau ne taip stipriai. Žmonės net nesupranta, kad prieš 20 tūkst. metų ten, kur dabar yra Niujorkas, stūksojo mylios storio ledo sluoksnis, o virš dabartinio Monrealio – trijų. Nuo tada iki dabar pokytis milžiniškas, bet tas nedidelis temperatūrinis pokytis, atsiradęs pastaraisiais šimtmečiais, yra palyginti niekis. Tai yra išpūstas reikalas, kad galima būtų gąsdinti žmones.“
Anot jo, tai, kas dabar vyksta, yra visiškai natūralūs šiam Žemės evoliucijos etapui būdingi procesai. Klimato kaita, anot mokslininko, kuris 45 metus tyrinėja šį reiškinį, yra ne tik netikros naujienos, tai yra netikras mokslas (angl. not just fake news; it’s fake science).
Na, gerai, tarkime, kad klimato kaita – tik žmogaus veiklos padarinys. Ar yra kokių nors efektyvių priemonių padėčiai pakeisti?
Štai naujausia gera žinia – yra! Šio mėnesio pradžioje buvo paskelbtas tyrimo rezultatas, kad pasaulyje yra maždaug JAV teritorijos dydžio laisvų plotų, kuriuos galima būtų užsodinti medžiais ir CO2 kiekį atmosferoje sumažinti 25 proc.
„Intergovernmental Panel on Climate Change“ (IPCC) teigia, kad jei pasaulis iki 2050 m. nori apriboti temperatūros kilimą iki 1,5 laipsnio, tam reikėtų papildomai pasodinti maždaug 1 mlrd. hektarų medžių. O vietos yra. Šveicarų mokslininkai iš „ETH-Zurich“, naudodamiesi „Google Earth“ ir kartografijos įranga jau dabar nurodė 0,9 mlrd. laisvų hektarų, kuriuose galėtų būti sodinami medžiai. Kai jie užaugtų ir subręstų, galėtų iš atmosferos pašalinti 200 gigatonų CO2, maždaug du trečdalius šių dujų, kurios buvo išmestos į atmosferą nuo pramonės revoliucijos pradžios.
Prof. Tomas Crowtheris, vyresnysis šios studijos autorius, teigia, kad tai yra visiškai įgyvendinamas ir geriausias šiuo metu galimas sprendimas – efektyviausias ir pigiausias.
Taigi, klimato pokyčiais susirūpinusių aktyvistų stovykloje turėtų vykti spontaniškos šventės, politikai turėtų ploti atsistoję ir klausti vieni kitų: „Kokia bus teisinė šio reikalo bazė, kaip finansuosim ir kada pradedam?“ Tačiau tvyro tyla...
Pigiausias sprendimas? O tai kaip tas įsuktas 1,5 trln. dolerių vertės globalios mokslo, politikos ir verslo korupcijos ratas? Negi dabar viską mesim? Ir apskritai – kam pigiai ir efektyviai, jeigu galima ilgai, brangiai ir be apčiuopiamų rezultatų.