Ši eilinė neišmintingo pontifiko prorusiška prakalba nuskambėjo kaip tik tada, kai visa Kremliaus agentūra Vakarų pasaulyje neriasi iš kailio formuodama teigiamą rusų įvaizdį.
Politikuojantis kairiųjų pažiūrų popiežius Pranciškus jau ne pirmą kartą siunčia katalikų (ir ne tik jų) pasauliui Rusijai palankias žinutes. Katalikų pasaulis, savo ruožtu, vengia jas objektyviai kritikuoti dėl specifinio popiežiaus vaidmens ir jį įtvirtinančios dogmatikos.
Todėl nuolat girdime bandymus teisinti ir pritempinėti prie sveiko proto popiežiaus prorusiškus pasisakymus: „jis visai ne tai turėjo galvoje“, „jūs ištraukiate jo žodžius iš konteksto“, „jūs neteisingai supratote jo mintį“. Čia kaip žmonai grįžus namo iš komandiruotės ir aptikus vyrą lovoje su kita: „brangioji, tai visai ne tai, apie ką tu pagalvojai“.
Ne, mielasis, tai būtent tai, apie ką aš pagalvojau – ir ką liudija mano akys. Taip nutars žmona – ir bus visiškai teisi. Taip galvos žmonės, jau ne pirmą kartą šiais metais girdintys popiežiaus žodžiuose prorusiškai skambantį nusistatymą, – ir jie bus visiškai teisūs.
Kojas nusikaltėliams bučiuojantis (apie šio veiksmo „krikščioniškumą“ rašiau 2013 metais) bei Europos kolonizaciją skatinantis kairysis popiežius šįkart ir vėl bandė mokyti Vakarų civilizaciją to, ką pats išmano ne ką geriau už kokį nors Eloną Muską ar Rogerį Watersą: Rusijos supratimo.
„Mane stebina tas žiaurumas, šiaip jau nebūdingas rusų tautai, kuri yra didi tauta; tas kareivių ir samdinių, kurie eina į karą kaip į nuotykį, žiaurumas. Aš taip manau, kadangi labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą. Pakanka prisiminti Dostojevskį, kuris iki šiol įkvepia žmones suvokti krikščionybę“, – pareiškė jo šventenybė.
Ir vėl, kai reikia kaip nors pašlovinti Rusiją, papostringauti apie rusišką dvasingumą ir užglaistyti rusų daromus nusikaltimus žmoniškumui, prisimenamas Fiodoras Dostojevskis.
Rašytojas, kurio mylimi personažai buvo arba žmogžudžiai, kaip Raskolnikovas, arba idiotai, kaip Myškinas, arba Putino Rusijos politiniai archetipai – „духовные скрепы“: Fiodoras Karamazovas, tėvas Zosima (patriarchaliniai autoritetai) ir Alioša Karamazovas (apolitiškas, kalbantis apie meilę, o ne politinę santvarką, ir, vadinasi, valdžiai nepavojingas socialinis utopizmas).
Bet jei jau popiežius nori daryti išvadas apie rusų tautos santykį su žiaurumu ir humanizmu, ieškodamas psichologinių įžvalgų rusų literatūroje, ką gi – prašom. Štai ką apie rusų žiaurumą rašė kitas rusų rašytojas, matęs tikrąjį savo tautos veidą ne tik ramiais ir taikiais jos gyvavimo laikais:
„Aš galvoju, kad rusų tautai išskirtinai – taip pat išskirtinai, kaip anglams – humoro jausmas, yra būdingas nepaprastas žiaurumas – šaltakraujiškas ir tarytum bandantis tas ribas, iki kurių žmogus gali ištverti skausmą, tiriantis gyvybės tvermę ir atsparumą.
Rusiškame žiaurume justi velniškas rafinuotumas ir plonybių skanavimas. Vargu ar šitą savybę gali paaiškinti žodžiai „psichozė“ ir „sadizmas“, kurie iš esmės nieko nepaaiškina.
Alkoholizmo padariniai? Nemanau, kad alkoholio nuodai rusų tautą paveikė labiau nei kitas Europos tautas, nors įmanoma, kad jų įtaka prastai besimaitinančios rusų valstietijos psichikai yra didesnė nei tose šalyse, kur žmonių mityba – gausesnė ir įvairesnė.
<…> Jei žiaurumo faktai būtų viso labo paskirų žmonių iškrypusios psichologijos išraiška, apie juos būtų galima nekalbėti: tai būtų psichiatro, o ne rašytojo, medžiaga. Bet aš turiu galvoje tik kolektyvinį mėgavimąsi žmogaus kančiomis.“
Kieno tai žodžiai? Maksimo Gorkio. Šiek tiek geriau pažįstančio rusų tautą, jos būdą ir įpročius, nei iš Lotynų Amerikos atsibeldęs komunistuojantis „progresyviosios Bažnyčios“ kunigas.
Popiežius Pranciškus cituotame pasisakyme bando teigti, kad humaniškai rusų tautai žiaurumas apskritai nebūdingas, ir todėl jį stebina „rusų kareivių ir samdinių“ žiaurumas. Čia, žinote, panašiai, kaip aiškinant, jog šitas karas – ne rusų, o Putino karas; kad šitokia Rusija – ne rusų, o Putino Rusija.
Pagal tokią logiką, nei Putinas, nei rusų kareiviai ir samdiniai su rusų tauta beveik nieko bendra neturi.
Bet tai – visiška nesąmonė. Su tokia kvailyste nebūtų verta nė ginčytis, jei ne ta aplinkybė, kad katalikiškoje Lietuvoje tai – dvasinio autoriteto ištarti žodžiai. Tad lyg ir normalu reaguoti, nors neigti kvailystes nėra dėkingas užsiėmimas.
Atskirti kareivių nuo visuomenės, kuri juos augino ir auklėjo, neišeina, kaip ir atskirti tautos vado politinės darbotvarkės bei savybių nuo jį išrinkusių masių mąstymo. Šiuo atžvilgiu Putino samdiniai ir šauktiniai yra daug artimesni rusų tautai už Dostojevskį, kurio tos tautos didžioji dalis po mokyklos išvis neskaito ir nesupranta.
Tad ko stebisi mūsų nuostabus ir postmodernus iki kaulų smegenų Romos popiežius? Kodėl jam keista staiga sužinoti, jog rusų kareiviai – žiaurūs?
Todėl, kad jis beveik nieko nežino nei apie Rusiją, nei apie jos visuomenę, nei apie kariuomenę. Jis neįsivaizduoja ten klestinčios „dedovščinos“ masto ir to, kaip ši veikia jaunuolių psichiką, kai žiaurumas, kankinimai, kasdienė agresija ir net žudymas tampa norma ir elgesio įpročiu.
Pranciškus sako labai gerbiąs rusų tautą. Kaip galima labai gerbti tai, ko beveik nepažįstate? Ar nuoširdu ir sąžininga skelbti, jog gerbiate tai, kuo dorai net nesidomėjote ir netyrėte, su kuo niekada neturėjote gilesnių asmeninių patirčių ir bendrystės?
Tikrą pagarbą reikia užsitarnauti. Kuo popiežiaus pagarbą užsitarnavo tauta, kuri nuo viduramžių tvirtai ir nuosekliai renkasi tironiją, o ne laisvę, o laisvę ginančias tautas puola ir užkariauja?
Už ką šiandien gerbti tautą, kuri gerbia Putiną ir Staliną? Už ką, po galais, gerbti tautą, sukūrusią ir palaikančią nacistinį režimą XXI amžiaus Europoje ir galimai pradėjusią Trečiąjį pasaulinį karą? Beje, ir Antrąjį ji pradėjo – drauge su vokiečių naciais.
O gal popiežius, jausdamas begalinę meilę visai žmonijai, tiesiog labai gerbia visas tautas, ne tik rusų? Bet jei jis vienodai gerbia visas tautas, tuomet žodis „pagarba“ netenka savo tikrosios prasmės – prasmės, kuri reikalauja gradacijos ir išskirtinumo.
Juk jei jūs sakysite, kad jums labai patinka kuris nors rašytojas, bet čia pat pripažinsite, kad jums, tiesą sakant, labai patinka ir visi kiti rašytojai, tai tas jūsų „labai patinka“ virs beprasmiu tuščiažodžiavimu. Tas pats galioja ir kalboms apie pagarbą.
Bet grįžkime prie rusų karių, kurie taip nustebino Romos popiežių. Baisu sakyti, bet ir čia akivaizdžiai žioji išprusimo spraga. Jei kas ir galėtų stebinti, kalbant apie rusų karius ir samdinius, tai ne jų žiaurumas, o humanizmas. Iš visko sprendžiant, stebėdamasis rusų kareivių žiaurumu Ukrainoje, popiežius patingėjo pasidomėti tuo, ką jie ne vienus metus išdarinėjo Sirijoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje.
Patingėjo jis pasidomėti ir tuo, kokie „humaniški“ buvo rusų kariai per Antrąjį pasaulinį karą. Nes jei būtų pasidomėjęs, tai galbūt nesakytų, jog dabartinių karių elgesys jį stebina.
Pakaktų perskaityti kad ir kelis skyrius iš sovietų karininko Leonido Rabičevo prisiminimų knygos „Karas viską nurašys“. Apie rusų karius daug pasako scena su taikiais karo pabėgėliais Rytų Prūsijoje 1945 m. vasarį:
„Mūsų tankistai, pėstininkai, artileristai, ryšininkai juos pasivijo, idant atlaisvintų kelią, sumetė į šalikelės griovius jų vežimus su baldais, krepšiais, čemodanais, arkliais, nustūmė į šoną senukus su vaikais ir, pamiršę apie garbę ir pareigą, pamiršę apie besitraukiančius vokiečių padalinius, tūkstančiais užsipuolė moteris ir mergaites.
Moterys, motinos ir jų dukterys, guli abipus kelio, ir priešais kiekvieną jų sustojo po žvengiančių vyrų govėdą, visi – su nuleistomis kelnėmis.
Pasruvusias krauju ir praradusias sąmonę tempia šalin, o vaikus, kurie bando padėti, sušaudo. Žvengas, urzgimas, juokas, riksmai ir aimanos. O jų vadai, jų majorai ir pulkininkai stovi visame kelyje ir arba krizena, arba diriguoja, o gal veikiau – reguliuoja. Tam, kad visi be išimties jų kariai sudalyvautų.“
Tai tiek apie rusų kariuomenės nepaprastą humanizmą. Ir tai nėra kokios nors įslaptintos ar sunkiai prieinamos žinios. Tai žinios, kurias tokio aukšto lygio vadovai kaip Romos popiežius gali ignoruoti tik dėl dviejų prežasčių: tamsumo arba Rusijai palankaus politinio išskaičiavimo. Ir nė viena iš šių priežasčių jiems garbės nedaro.
