Vladimiras Laučius. Kuo skiriasi Nausėda nuo Grybauskaitės

Lietuvos prezidentūra pagaliau išbris iš dešimtmetį trukusios posovietinio raugo stagnacijos ir panašios į rusišką politinės kultūros duobės.

Dalia Grybauskaitė prieš traukdamasi iš posto ir dar anksčiau išdalijo šiltas vietas ambasadose bei aukštus diplomatinius rangus savo ištikimųjų gvardijai. Tai Rusijos politinei kultūrai būdingo nepotizmo demokratiškai (vakarietiškai) pašvelnintos apraiškos.

Tų apraiškų per dešimt metų būta ne tik pačiame valdovės dvare, kurio režisierius Donatas Ulvydas dar nesibaigus Grybauskaitės kadencijai sukūrė Kremliaus tradicijoms artimą propagandinį filmą. Nepotizmas palietė ir teisėsaugą, spec. tarnybas, teismus.

Kaip liudija žiniasklaidoje skelbta ir nebūtinai skelbta informacija, teismuose, prokuratūroje, spec. tarnybose prezidentės įtaka buvo, švelniai tariant, gan juntama. Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės išteisinamasis nuosprendis su tuo turbūt niekaip nesusijęs, tiesa?

Bet ne visada prezidentei lengvai ir sklandžiai pavykdavo primesti savo karališkus kaprizus ir įgeidžius. Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado istorija tai patvirtina.

Koks bus šiuo atžvilgiu Gitanas Nausėda, mes dar nežinome. Tačiau šio žmogaus kultūra, kontrastuojanti su tuo, ką turėjome, leidžia tikėtis kažko geresnio nei iki šiol turėta šeimininkavimo valstybėje patirtis.

Antras galimas svarbus skirtumas, kol kas tik nuspėjamas iš prezidento pareigų eiti dar nepradėjusio Nausėdos rinkiminės laikysenos ir kai kurių konkrečių veiksmų, tai – požiūris į politines partijas.

Grybauskaitės laikais klestėjo favoritizmas: vienos partijos buvo laikomos geromis, vertomis valdžios, kitos – ne. Už jai nepatinkančias partijas balsavusių rinkėjų valia valdovės niekad per daug nedomino ir nejaudino.

Nausėda, kaip leidžia manyti jo susitikimai ir pareiškimai, visai kitoks. Jis nedemonstruoja paniekos neįtinkančioms partijoms ir politikams, pabrėžia siekį kalbėtis ir tartis, žada bendradarbiauti su visomis politinėmis jėgomis.

Po susitikimo su LVŽS frakcija Seime prieš prezidento rinkimų antrajį turą jis sakę nepataikavęs šiai frakcijai, laikęsis savo požiūrio, o kalbėjęsis su „valstiečiais” todėl, kad atsižvelgia į jų rinkėjų lūkesčius. Tokios pagarbos rinkėjams jo pirmtakė – ypač 2012-aisiais – nerodė.

Trečias nemenkas skirtumas – tarp uždarumo ir atvirumo. Grybauskaitė buvo ne tik užsisklendusi savo mažame pasaulėlyje, bet ir užsibarikadavusi jame prezidentė. Su žurnalistais iš anksto derinami klausimai – tik viena iš tos barikados komunikacinių atkarpų.

Ji vengdavo viešai aiškinti savo politinius sprendimus – net ir tuos, dėl kurių daug kam kildavo pagrįstų abejonių ir klausimų. Spręsdavo vienasmeniškai, vadovaudamasi ta informacija, kuri, dozuojama ir filtruojama, atkeliaudavo su gandonešiais ir liokajais į jos tvirtovę, saugančią nuo tikrovės.

Arba atsitikdavo taip, kaip balsuojant dėl Jeruzalės Jungtinėse Tautose ir pasirašant Marakešo susitarimą dėl pabėgėlių. Bet čia jau truputį kita istorija.

Kai gyvenate uždaroje zonoje, natūraliai imate vis labiau tikėti ir vadovautis gandais, liaudiškai tariant – pletkais. Iš gandų pradedate darytis abejotinas išvadas, o pagal tokias išvadas ir priiminėti abejotinus sprendimus. Grybauskaitė buvo užsirakinusi kaip tik tokio pobūdžio asmeninio komforto zonoje.

Neatsitiktinai Nausėda DELFI duotame interviu iškart po rinkimų žadėjo „atrakinti prezidentūrą”. Žodis „atrakinti” geriausiai tinka apibūdinant pokyčius, kurių reikalauja visą dešimtmetį aklinai uždaryta ir intelektualiai nevėdinama patalpa.

Tiesiai nekritikuodamas pastarojo dešimtmečio absoliutistinių karalienės įpročių ir kaprizų, Nausėda sakė, kad, kaip ir Valdas Adamkus, su savo komanda dirbs kolegialiai.

Prezidentūros „atrakinimą” jis paaiškino taip: „Atrakinsime ne tam, kad kažkas ten vaikščiotų, bet tam, kad būtų organizuojami forumai, kurie pakylėtų forumų lygį – turiu galvoje kultūrininkų, švietimiečių forumus”. Dvi pastarąsias kadencijas šių dalykų prezidentūroje labai trūko.

Nuo Grybauskaitės Nausėdą skiria ir kultūra, ir žinios, ir pažiūros. Pradėdama savo pirmąją kadenciją ponia, regis, net nelabai suprato, kas yra politinė pasaulėžiūra. Sakė galinti pritarti ir liberalams, ir socialdemokratams ir konservatoriams. Juk iš partinės mokyklos varpinės visos šios ideologijos – tik buržuazinės minties žaidimukai.

Savo ruožtu Nausėda keliskart pakartojo esąs konservatyvus žmogus. Jo žodžiais – konservatyvesnis už konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę. Ir, sprendžiant iš jų dviejų skelbiamų vertybių ir nuostatų, tai greičiausiai – tiesa.

Skirtumų tarp Nausėdos ir Grybauskaitės galima rasti daugiau, bet visų nė neverta vardyti. Nausėdos mintis nekeisti principingos laikysenos, bet keisti retoriką Rusijos atžvilgiu – vienas jų.

Ar yra sričių, kuriose Grybauskaitė akivaizdžiai geresnė valstybės vadovė už Nausėdą? Apie tai dar anksti kalbėti – reikia palaukti ir pamatyti, kaip atrodys išrinktojo prezidento veikla bent jau artimiausius metus ar dvejus.

Galbūt po poros metų ar vėliau atsiras pagrindo tvirtinti, jog kai kuriais atžvilgiais Grybauskaitė buvo geresnė prezidentė ir išmintingesnė politikė už Nausėdą. Mes jo kaip politiko vis dar iš esmės nepažįstame.

Tiems, kurie puls dejuoti, jog esu nepelnytai kritiškas arba šališkas prezidentės atžvilgiu, atsakysiu, kad šališkas galėjau būti prieš dešimt metų. Tada išties buvau pernelyg nekritiškas, nes susidariau apie ją klaidingą pirminį įspūdį. Prireikė bent poros metų, kad praregėčiau.

Tačiau kartais man užduodamas klausimas – „kur jūs buvote anksčiau, kodėl kritikuojate tik dabar?” – nieko gero nesako apie klausiančiųjų žinias ir savianalizę.

Pastaruosius keletą metų kritikavau – ir daug. Kažkas tiesiog nepaskaitė, nepasiklausė, napažiūrėjo, pamiršo ir kažkodėl net nesugeba „pasigooglinti”.

Grybauskaitė nebuvo labai prasta valstybės vadovė – ypač jei lyginsime ją su kai kuriais jos buvusiais konkurentais arba ankstesniais pretendentais. Vargu ar Zigmantas Balčytis, jei būtų laimėjęs 2014-aisiais, būtų buvęs geresnis lyderis. O juk tais metais net Bronis Ropė siekė tapti prezidentu.

Per prezidento rinkimus toli nuėjo Kazimira Prunskienė. Dar toliau nuėjo Rolandas Paksas. Taigi yra ir su kuo palyginti, ir peno susimąstyti.

Rimvydas Valatka tvirtina, kad Nausėda, jei būtų kandidatavęs prieš penkerius metus, būtų laimėjęs prieš Grybauskaitę. Galbūt. Įsivaizduokite jų politinę dvikovą. Charakteris prieš charakterį, vidaus kultūra prieš vidaus kultūrą. Taip geriausiai atsakysite patys sau į klausimą – kuo jie skiriasi.