Kai švenčiame liepos 6-ąją kaip savo valstybės dieną, tik istorinio romantizmo ir lakios vaizduotės pagalba piešiame mintyse tą pačią tęstinę valstybę.
Juk tas tęstinumas – beveik simbolinis. Žinoma, simboliai – irgi svarbūs. Bet tarp Mindaugo ir šių dienų Lietuvos apčiuopiamų sąsajų ne daugiau nei tarp inkų imperijos ir XXI amžiaus Peru arba Kijevo Rusios ir dabartinės Rusijos.
Galima ginčytis dėl tradicijų, vertybių, perimamumo, bet vienas dalykas, kaip ir Mindaugo Lietuvos atžvilgiu, nenuginčijamas: kalbame apie dvi visiškai skirtingas valstybes. Tai esminė ir lemiama aplinkybė, kurią diskusijos metu pabrėžė Jokubaitis.
Valstybė – tai visų pirma jos santvarka. Kalbu apie santvarką plačiąja – klasikine prasme: ne tik kaip valdymo modelį, bet ir tą modelį atitinkančią archetipinę ir vyraujančią psichologiją, politiškai, kultūriškai ir morališkai įsišaknijusią visuomenės politinėje mąstysenoje, gyvensenoje, tikėjime.
Šiuo atžvilgiu skirtumas tarp Lietuvos Respublikos iki ir po 1926 metų nebuvo esminis: santvarka plačiąja prasme pakito tik iš dalies, nepalietusi vyraujančio mentaliteto klodų ir neįkalusi tvirto skiriamojo socialinio pleišto.
Bet štai tarp luominės XV–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir egalitarinės lietuvių tautinės valstybės, įsteigtos ir apgintos 1918–1920 metais, santvarkos skirtumas – esminis ir giluminis.
Šiandien kai kuriems istorikams ir kultūrologams santvarka – net ir suvokiama plačiąja prasme – dažnai neatrodo esanti kertinis politinio tapatumo akmuo, todėl jie kalba apie įvairius tęstinumus, vertybes ir tradicijas, tiesdami įsivaizduojamus tiltus tarp tautinės Lietuvos valstybės ir Mindaugo laikų Lietuvos arba ATR.
Klasikinė politinė filosofija valstybę ir santvarkos vaidmenį traktuoja visai kitaip.
Aristotelio požiūriu, keičiantis santvarkai (politeia), valstybė neišlieka ta pati, kaip buvusi. Pagal jį, būtent santvarka yra tai, kas teikia valstybei jos politinį tapatumą (Aristotelis. Politika. – Vilnius: ALK / Pradai, 1997. – III, 1276b., p. 138). Santvarka šia – plačiąja – prasme aprėpia ne tik valdymo modelį, konstituciją, bet ir – pirmiausia – politinę psichologiją, vyraujantį visuomenės būdą, tai, ką šiandien vadintume politine kultūra.
Leo Straussas politeia sąvokos prasmę perteikia versdamas ją kaip „santvarką“. Žodis politeia kartais verčiamas kaip „konstitucija“, tačiau, pasak Strausso, šis vertimas perdėm legalistinis, o politeia nėra teisinis reiškinys (Strauss, Leo. Natural Right and History. – The University of Chicago Press, 1953. – P. 136).
Ši sąvoka, anot Strausso, veikiau išreiškia visuomenės gyvenimo būdą ir vyraujantį žmogaus tipą, „charakterį“, nei nusako jos konstituciją. Vyraujantis „charakteris“, savo ruožtu, priklauso nuo to, kas piliečių labiausiai gerbiama, kuo žavimasi ir tikima. Kiekvienoje visuomenėje – demokratinėje, aristokratinėje, oligarchinėje – tam tikras žmogaus tipas vertinamas kaip autoritetingiausias ir turįs lemiamą balsą klojant politikos pamatus.
Pastarąją 1988–1990 metais atkūrė Sąjūdis, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame. Daug kas nesutiks, daug kas piktinsis, bet šiandien nemažai požymių liudija, jog atkurtą tautinę valstybę mes per nepilnus tris dešimtmečius jau beveik praradome. Dabartinės Sąjūdžio metinės – kaip vainikas ant tos valstybės ir Sąjūdžio drąsiai gaivintos santvarkos – politeia – kapo.
Dar kartą: politeia – ne konstitucija ir ne tai, kas joje apie santvarką parašyta, o žmonės: vyraujantis „charakteris“, pripažintas autoritetas, tai, kas gerbiama ir kuo tikima. Jei, kaip sakė Čechovas, žmogus yra tai, kuo tiki, tai Sąjūdžio Lietuva tikintis žmogus nebėra nei vyraujantis „charakteris“, nei autoritetas.
Jie kupini parodomojo patriotizmo ir optimizmo, jie tiki „šviesiu rytojumi“ ir mus į jį uoliai veda.
Tuos, kurie abejoja ir neina, meta iš universitetų, skundžia ir marginalizuoja. Galbūt šie uolūs naujos kartos ir šiltos kėdės patriotai savitai „dirba Lietuvai“ ir iš tiesų jaučiasi atsidavę savai valstybei. Bet jų valstybė – jau nebe ta Lietuva, kuri stovėjo Baltijos kelyje ir prie Vilniaus televizijos bokšto. Bent jau pagal Aristotelį – tikrai ne.
Dalis Konstitucijos aiškintojų Lietuvą vadina „pusiau prezidentine valstybe“. Kalbant ne legalistiškai, o politiškai, Lietuvą šiandien išties galime vadinti pusiau prezidentine – ir pusiau oligarchine. Nes jei jau kalbame apie puses, tai jų visada turi būti dvi. Ir oligarchija čia reiškia pirmiausia ne didelį verslą, o didelę neteisybę, kurią visuomenė verčiama ir pratinama priimti kaip gyvenimo normą.
Šią pusiau prezidentinę, pusiau oligarchinę santvarką galima dangstyti įvairiais žodžiais iš spec. tarnybų grožinio leksikono, sociologinių įžvalgų ir politinių klišių: „valstybės užvaldymas“, „socialinė atskirtis“, „dvi Lietuvos“.
Bet jei gyvename politinėje bendruomenėje, valstybėje, o ne privačioje įmonėje ar ūkyje, tai už socialinę atskirtį ir „dvi Lietuvas“ atsakingi pirmiausia politikai ir jų administracinė aplinka, o ne verslo grupės. Ir šiuo atžvilgiu, kalbant Aristotelio politikos mokslo sąvokomis, esama politinė būklė – pusiau oligarchine. (Apie pusiau prezidentinį mūsų santvarkos reiškinį – kitame tekste).
„Ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigų ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina“, – apie oligarchiją sako Platonas (Valstybė. – Pradai, 2000. – VIII, 551a, p. 313). Apie oligarchinį žmogaus tipą: „Toks žmogus, manau, nekreipia dėmesio į išsilavinimą“ (Ten pat. – 554b, p. 317).
Požiūris į išsilavinimą – vienas įdomesnių Platono oligarchinės santvarkos, kurią įpusėjome steigti, bruožų ir viena esminių skirčių, kuria brėžtina riba tarp dabartinės ir Sąjūdžio Lietuvos.
Sąjūdžio Lietuva buvo 1918 metų valstybės tęsėja, o tos valstybės piliečiai labiau nei šiandien gerbė išsimokslinusią visuomenės dalį. Išprusęs žmogus jai buvo didesnis autoritetas nei šių dienų Lietuvai. Šviesuomenė vadovavosi pareiga ir misija, jai rūpėjo valstybės likimas, o žmonėms rūpėjo jos nuomonė. Sąjūdį irgi kūrė inteligentija, vadovaudamasi ne noru patikti daugumai (dauguma per 1992 metų rinkimus įtikinamai parodė, kas jai patinka), o turima politine vizija.
Šiandien visa tai apsivertė aukštyn kojomis. Argi ne paradoksas: laisvės ir demokratijos dar neiškovojusioje Sąjūdžio Lietuvoje pagrindinis demokratijos ramstis – inteligencija, išprusimas, mokslas – buvo reikšmingesni nei šiandien, kai viskas net privalomai laisva ir demokratiška?
Ne, ne paradoksas. Nepriklausomybė ir demokratija buvo Sąjūdžio pagrindiniai tikslai. Kol nepriklausomybė yra tikslas, o ne duotybė, kol ji – svajonė, o ne kasdienybės dalis, keiksnojama drauge su blogais orais per atostogas Lietuvos pajūryje, tol ji reikalauja intelektinių pastangų. Tokiu metu politikai išties reikia intelekto.
Kai nepriklausomybė jau iškovota, intelekto nebereikia: jis trukdo. Trukdo, nes kelia kartelę, kuri daugumai politikų per aukšta.
Trukdo nebe tik politinėje veikloje, bet ir visoje viešojoje erdvėje. Atviros durys ir šiltos kėdės paliekamos tik tam protui, kuris prisitaiko ir pataikauja.
Vieninteliu toleruojamu (pseudo)intelektualo tipu tampa snobas ir konformistas, prie valdžios grupelės prisiplakantis ir ją aptarnaujantis dvaro bardas, liaupsinantis patroną ir suokiantis panegirikas politiniam status quo.
Su demokratija – dar didesnė bėda. Šiuolaikinė demokratija yra politinė santvarka, pastatyta ant Švietimo epochos filosofinių pamatų.
Ji remiasi pamatine prielaida, kad rinkėjas gali rinktis protingai, o tam, kad pasirinkimas būtų protingas, protas turi būti išlavintas. Todėl kokybiškas visuotinis išsilavinimas yra vienas pagrindinių demokratijos brandos ir gyvybingumo garantų.
Tam tikru atžvilgiu demokratijai išprusimas svarbesnis net ir už lygybę ir laisvę, nes lygybė gali egzistuoti ir po tirono padu, o laisvė – ir oligarchinėje valstybėje. Tam, kad demokratija išties „veiktų“, ji turi remtis mąstymo gebą ugdančia mokykla, mokytojo autoritetu ir aukšto intelekto galia.
Geras mokytojas, dėstytojas, aukšto lygio mokslininkas ir nesistengiantis įtikti nei masėms, nei galios turintiems žmonėms viešasis intelektualas demokratijai svarbesnis už rinkėjų aktyvumą, tradicinių partijų tvarumą, nesibaigiančius karus už „skaidrumą“ ir „charizmatiškos“ lyderystės pavyzdžius.
Tokią ar panašią demokratijos ir nepriklausomybės viziją puoselėjo didelė dalis to meto šviesuomenės ir paprastų žmonių, tikėjusių laisva Lietuva.
Kova už laisvą Lietuvą buvo tikėjimo ir vilties kova ne tik su priespaudos ir skurdo režimu, ir bet ir su idiotizmu, žmonių bukinimu, smegenų plovimu.
Kovą už demokratiją lydėjo tikėjimas tiesos ir, vadinasi, intelekto pergale – šiais Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės žodžiais: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“
Kas iš to išėjo, kai tikslai buvo pasiekti, tamsa pasitraukė ir priešo neliko? Išėjo demokratinė santvarka, suręsta ne ant pamatų (politinių, ką ir kalbėt apie intelektinius), o ant smėlio.
Ant ūkininkavimo ir administravimo be tikros politinės klasės, politinės vizijos ir tikėjimo. Ant godumo ir konformizmo, savanaudiškumo ir grupinių interesų.
Jos oligarchizacija, kai, Platono žodžiais, į išsilavinimą nebekreipiama dėmesio ir lemia ne šviesi galva, o šilta kėdė, tapo tik laiko klausimu. Beveik trijų dešimtmečių užteko per akis.
Kaip sako Alvydas Jokubaitis: „Šalkauskio kūrybos užteko tam, kad lietuviai sovietmečiu atsilaikytų prieš sovietiją. Šiandien šiam autoriui gali būti pasakyta daug gražių žodžių, tačiau jis iš tikrųjų yra patrauktas į šalį. Šalkauskis dėl to nesupyktų. Jis pats pasitrauktų į šalį nuo mūsų Lietuvos.“
Lygiai taip „patraukta į šalį“ Sąjūdžio bandyta atkurti santvarka. Ji neišgyveno akistatos su vidutinybių ir menkystų sparčios karjeros tikrove, demokratijos mechanizmais manipuliuojančios naujosios nomenklatūros įsigalėjimu, mokyklos ir universiteto nuosmukiu, kryptinga šalies oligarchizacija.
Kone vienintele demokratijos atrama Lietuvoje liko kapitalizmas – anot Richardo Hoggarto, „prigimtinis demokratijos priešas“, perimantis ir trivializuojantis gražias demokratijos sąvokas, tokias, kaip laisvė, atvirumas ir iniciatyva, kuriomis kaip kaukėmis viso labo dangsto savas – plėšrias – pelno maksimizavimo užmačias (Žr.: Hoggart, Richard.
First and Last Things. – Routledge, 2017 (1999)). Tokios demokratijos Lietuva – ne tik nebe ta valstybė, kurios tęstinumą skelbiame, bet ir nebe ta, kurios nepriklausomybė prieš 28 metus buvo atkurta.
Būti kvailinamiems per prievartą svetimųjų turbūt blogiau už laisvę apsikvailinti savo noru. Būti persekiojamiems ir žudomiems už tikėjimą Lietuva – blogiau už laisvę ja netikėti.
Rinktis vien rinkos ideologijos valdomą demokratiją, pamažu skęstančią drauge su šiuolaikinio kapitalizmo „savižudiška politine ekonomija“ (Žr.: Streeck, Wolfgang. How Will Capitalism End? – Verso, 2016) turbūt geriau nei neturėti pasirinkimo laisvės.
Bet nejau visos Lietuvos piliečio alternatyvos dabar susiveda į mažesnio arba didesnio iš minėtų blogių pasirinkimą?
Ir jei žmogus, kaip kad sakė Čechovas, yra tai, kuo jis tiki, tai kas šiandien yra lietuvis, tikintis Lietuva? Nejau visas jo tikėjimas – tai tos kelios Hoggarto paminėtos kapitalizmo demokratinės kaukės: laisvė, atvirumas ir iniciatyva? Tuomet vainikas padėtas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.