Prancūzijos ambasadorius: How dare you?!
Tikėdamasis konstruktyvaus pokalbio ir diskusijos, nemenkai suklydau. Teko visą valandą klausytis pikto pamokslo, kurio leitmotyvas buvo – Prancūzija esanti įtakinga, pasitikinti savimi, turinti galingą kariuomenę, o aš, žemės dulkė, drįstu tuo abejoti.
Poną Jeantaud papiktino 2016 m. pradžioje pasirodžiusi mano publikacija, kurioje suabejojau Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o gebėjimu tesėti viešai duotą žodį dėl galingo atkirčio islamistams ir jo šalies galimybėmis adekvačiai reaguoti į DAESH išpuolius.
Straipsnyje rašiau, pripažįstu, nediplomatiškai: „Po teroro išpuolių Paryžiuje praėjusių metų lapkritį Prancūzijos prezidentas Hollande‘as pavadino tai, kas įvyko, „karo veiksmais“ ir pareiškė, kad jo šalis „sunaikins „Islamo valstybę“. Tai ar jau sveikinti Prancūziją su pergale? O gal jos pajėgos vis dar drąsiai kaunasi su DAESH Sirijoje?“
Pabrėžiau, jog po to, kai priešas išžudo per šimtą civilių jūsų valstybės sostinėje, žadėti, kad jį sunaikinsite, ir netesėti pažado yra ne šiaip silpnumo įrodymas, o daug blogesnis dalykas. Nes sukuriamas pavojingas precedentas: į „karo veiksmais“ aukščiausiu lygiu pavadintą teroro išpuolį atsakoma viso labo kelių lėktuvų keliais parodomaisiais ir ne itin efektyviais antskrydžiais.
Rašiau, kad F. Hollande‘o pažado netesėjimas ir Prancūziją, ir visą ES padaro patraukliu taikiniu. Nes su tokiais, kurie leidžiasi skerdžiami, paskui garsiai pažada nugalėti skriaudikus, bet to nepadaro, nebesiskaitoma. Tokių niekas nebijo ir negerbia.
Jeantaud, kalbėdamas su manimi dėl šios publikacijos, taip įsijautė, kad argumentų nebesiklausė ir girdėjo tik pats save. Įsiaudrinęs net pareiškė, kad, rašydamas straipsnį, aš nepasinaudojau neva svarbiausiu ir patikimiausiu šioje situacijoje šaltiniu.
Žinote, kuriuo? Ogi Prancūzijos gynybos ministerijos oficialiu interneto puslapiu… Nei verkti po tokio pareiškimo, nei juoktis. Pompastiškai pradėjęs savo pamokslą, ambasadorius, pasirodo, turėjo tik tokį mano tariamo neobjektyvumo įrodymą. Parturiunt montes, nascetur riduculus mus.
Tiesa, straipsnyje pridūriau – ir tai, žinoma, ne mažiau užkliuvo garbiam diplomatui – kad, jei Paryžiaus karinė galia prilygtų jo politinėms ambicijoms, diplomatinei arogancijai ir įtakai ES, tai islamistams buvusiame Prancūzijos protektorate – Sirijoje – patys prancūzai turėtų gebėti suduoti galingą smūgį.
Trumpo kritikai: How dare you?!
Dabar, kai Turkija pradėjo nemenko masto puolimą prieš kurdus Šiaurės Sirijoje, savindamasi kaimyninės šalies teritoriją, Europa vėl tik bejėgiškai skėsčioja rankomis ir žada Turkijai neparduoti ginklų, be kurių ji, panašu, visai mielai apsieis.
Na ir, žinoma, skamba kaltinimai JAV prezidentui Donaldui Trumpui, apleidusiam savo sąjungininkus kurdus. Vėl visi aplinkui kalti – Trumpas, Turkija, Rusija, Assadas, Izraelis, bet tik ne tie, kurių vienintelis išlikęs gebėjimas aštrėjančiose geopolitinėse grumtynėse – reikšti susirūpinimą ir susinti savo karinę galią.
Rusija ir Turkija dalijasi įtakos sferas, naftos telkinius, o Vakarai – ypač Amerikos ir Europos ekofanatikai – tuo metu rūpinasi klimato kaitos reikalais ir kovoja patys su savimi, šaukdami (ne Putinui su Erdoganu, o sau ir, žinoma, Trumpui) – How dare you?!
Tiesa, jie reiškia nepasitenkinimą ir dėl JAV karo pajėgų atitraukimo iš kurdų kontroliuojamos teritorijos šiaurinės dalies. Sako, kad Trumpas išdavė savo sąjungininkus. Kita vertus, turėtume savęs klausti: nejau Turkija nebėra patikima mūsų sąjungininkė NATO vien todėl, kad turi bėdų su ją lyg ir terorizuojančiais (o gal viskas atvirkščiai?) kurdais?
Tačiau šioje vietoje verta objektyviau išsiaiškinti, kur ir kieno turėtų būti didesnė atsakomybė dėl susidariusios padėties ir kam šiomis aplinkybėmis turėtų labiau rūpėti, kas vyksta Sirijoje bei Artimuosiuose Rytuose.
Kaltinti galima ir Baracką Obamą, ir Trumpą, ir tuose kaltinimuose bus bent dalis tiesos, nes Obama Sirijoje iš tiesų susimovė, o Trumpas tikrai paliko kovojančius kurdus likimo valiai.
Ir todėl būtent Europos geopolitinių sprendimų ir valios ryžtingai veikti šioje situacijoje aš labiausiai pasigendu. Ne tik šioje situacijoje, bet ir daugelyje kitų.
Kodėl Sirijoje turėtų būti ir ginti Europos interesus amerikiečių, o ne prancūzų ir galbūt britų ar vokiečių kariai? Sirija – tai buvęs Prancūzijos protektoratas. Tad pirmyn, narsieji prancūzai ir ES šalių bendražygiai, atlikime savo misiją, ginkime, ką privalome ginti, spręskime ES problemas kaimyniniame regione, kurias iki šiol už mus bandė spręsti amerikiečiai.
JAV du pastaruosius dešimtmečius primygtinai ragino europiečius didinti savo karinę galią, gynybos išlaidas. Kas kaltas, kad ta mūsų bendra galia sugriuvus SSRS tik menko? Vėl dėl visko kalčiausias Trumpas?
Viduržemio jūros regione Europos interesas turėtų būti kur kas didesnis nei JAV. Kodėl sprendimą dėl atsitraukimo iš Šiaurės Sirijos priima amerikiečiai, o ne, tarkime, prancūzai, kurių ginkluotųjų pajėgų ten kažkaip nematyti? Juk tai jų buvęs protektoratas, o savo buvusiose kolonijose prancūzai iki šiol jaučia turį stabilumo užtikrinimo atsakomybę.
Kur kitų ES valstybių geopolitinis solidarumas regione, saugumą užtikrinantys sprendimai, nelegalios migracijos žabojimo priemonės, veiksminga parama vietos sąjungininkams ir atgimstančių imperijų atgrasymo pastangos? Nuolat reiškiamas susirūpinimas yra ne atgrasymas, o bejėgiškumo politika.
Mes, europiečiai, daugiau kaip dvidešimt metų, nuo pat Jugoslavijos krizės, paliekame savo saugumo klausimus spręsti kažkam kitam. Po teroro išpuolio Paryžiuje Prancūzijos prezidentas tiesė prašančią ranką Kremliui. Jau dvidešimt metų akivaizdu, kad Europa nesugeba atlikti savo galios vaidmens, nes tą galią kryptingai mažino tol, kol iš jos liko tik gražūs prisiminimai.
Dabar, kai vis dažniau susiduriame su liūdnokais padariniais, kaltiname Ameriką, Rusiją, Turkiją, nors pirmiausia turėtume kaltinti patys save – Europą, kurios visa pastarųjų dešimtmečių geopolitika apibrėžiama vienu terminu: eskapizmas.
Nuo pražūtingo idealizmo prisitaikėlių realizmo link
Jei jau norime kaltinti JAV, tai kaltinimas turėtų būti ne tiek politinis, susijęs su šiandienos aktualijomis, kiek istorinis. JAV galėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad XX a. viduryje, vedama liberalių idealistinių paskatų, drauge su SSRS dėjo pastangas griauti Europos didžiųjų galių kolonijinę sistemą.
Apie tai rašė Jamesas Burnhamas (Suicide of the West, 1964). Apie tai rašė Brianas Crozier (The Rise and Fall of the Soviet Empire, 1999). Netoliaregiška JAV politika prisidėjo prie to, kad buvusios Europos kolonijos, išstumdamos europiečių valdžią, virto placdarmu SSRS palaikomoms kovotojų gaujoms, marionetiniams režimams ir – vėliau – augančiai Kinijos įtakai.
Bet čia jau būtų visai kita „kas kaltas, kodėl, kuo tai baigėsi ir kas tuo pasinaudojo“ tema. Dabar kyla aktualesnis klausimas: kodėl ne Europa, o JAV turi spręsti augančio nesaugumo ES kaimynystėje – Viduržemio jūros baseine, Rusijos pašonėje – problemas?
Jei didžiosios Europos valstybės vis mažiau linkusios matyti Ameriką pasaulio žandaro vaidmenyje, tai kas turi atsakyti už jų saugią aplinką? Gal Greta-Thunberg-How-Dare-You?
Kitas klausimas – dėl Turkijos kaip NATO narės vaidmens Vakarų sąjungininkių sukurtoje saugumo ir solidarumo sistemoje.
„Baltijos šalių dangų saugo Turkijos karo lėktuvai, o ne Kurdistano komunistų „liaudies gynėjų būriai“, – rašo politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir teisingai: Turkija – mūsų sąjungininkė NATO, antra pagal turimos kariuomenės dydį šios organizacijos narė.
Bet juk Recepas Tayyipas Erdoganas, vaizdžiai kalbant, norėtų, kad visą Europą tam tikra prasme gintų ir vestų į priekį turkai (ne tik Turkijos naikintuvai). Apie tai jis yra atvirai pasisakęs: turkai – Europos ateitis, tegu dauginasi greičiau, toks bus jų kerštas už Vakarų neteisybes. Čia irgi viskas gerai – ar jau nelabai?
Šią jo kalbą perteikė The New York Times (2017): „Calling Turks the "future of Europe,” Turkey’s president on Friday implored his compatriots living on the Continent to have multiple children as an act of revenge against the West’s “injustices”.
Europa tokiai Turkijos valdžios ideologijai ir politikai pritaria? „Islamo valstybė“ su jos kalifato vizija, apimančią ir dalį Europos, regis, nekėlė daugeliui europiečių ypatingo susižavėjimo. Ar Osmanų imperijos atgimimo scenarijus jiems būtų priimtinesnis?
O juk imperinės ambicijos Erdogano Turkijoje stiprėja. Sirijoje dabar matome vieną iš tokių imperinio įsitvirtinimo apraiškų.
Neseniai Jungtinėse Tautose Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda apie Vladimiro Putino Rusiją sakė: „Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kuri įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra „ne“!“
O ar daug skirtumų, kalbant apie šį griežtą vertybinį „ne“, tarp Rusijos ir Turkijos? Ar dabartinis Turkijos režimas savo prigimtimi, autoritarizmu, prezidento ir jo aplinkos korupcija, agresyviais veiksmais opozicijos, kaimyninių teritorijų atžvilgiu, grasinimais europiečiams bei glaudžiais galios santykiais su religija panašesnis į JAV ir ES šalių santvarkas, ar į Rusijos?
Net jei į tai atsakytume, kad Turkija balansuoja kažkur per vidurį, tenka klausti – kur ta raudona linija, už kurios NATO narė nebeatitinka Aljanso steigimo sutarties preambulėje išdėstyto bendrų vertybių apibrėžimo?
Ir jei ta raudona linija ne tokia svarbi, kaip grynai pragmatinis interesas turėti tarp NATO sąjungininkių tokią galingą valstybę, kaip Turkija, tada kyla kitas klausimas: ar neartėjame prie tokios situacijos, kai net Rusijos priėmimas į NATO iš tokių pačių pragmatinių sumetimų taps gan rimtai svarstytinas?
Juk šįmet Rusijos delegacija buvo, nepaisant sankcijų dėl Krymo ir negerėjančios padėties Donbase, grąžinta į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Maža to, Zbigniewas Brzezinskis net po Gruzijos karo visai rimtai prognozavo, kad Rusija jau apie 2032-uosius galėtų tapti NATO nare (Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė, 2012). Jis šitai rašė stiprėjančios Kinijos keliamų grėsmių kontekste ir ragindamas Ameriką bei Europą būtinai išlaikyti tarp savo sąjungininkių Turkiją.
Šiuo atžvilgiu Turkijos klausimas neatsiejamas nuo bendrų vidutinio laikotarpio NATO raidos scenarijų, tarp kurių, renkantis realizmo politiką, Rusijos narystė Aljanse yra toli gražu ne tuščia fantazija.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai rašė: „Esu įsitikinęs, kad Rusijos ateitis yra visiškai europietiška. Mes tikime Europa, kuri tęsiasi nuo Lisabonos iki Vladivostoko.“
Ir Brzezinskis, ir Europos valstybių lyderiai su Macronu priešakyje tokią viziją sieja su Rusijos demokratizacija. Tačiau ir Rusijai, ir Turkijai, stiprėjančioms realpolitik tendencijoms Vakarus verčiant rinktis tarp silpstančių vertybių ir įsigalinčių interesų, demokratijos kartelę gali tekti nuleisti (Turkijai ji jau apčiuopiamai nuleista). Ir kas tada?
Kokia bus ES, kurios raidą nemenkai lems NATO sąjungininko Erdogano demografinė (ir, vadinasi, vertybinė) vizija bei ta būsimos Europos (galbūt ir NATO) dalis, kuri nusidrieks tarp Vladivostoko ir Karaliaučiaus?
Pagal šią geopolitinę logiką, Turkijos puolamų Šiaurės Sirijos kurdų korta – mušta. Ir pagrindinė šio scenarijaus priežastis – tikrai ne Trumpo įsakymas atitraukti amerikiečių pajėgas.